Ir visgi A. Weeks apie jas galvoja. Įsteigusi kompaniją, kuri dovanoja pomirtinį gyvenimą supelijusiai duonai ir supuvusioms daržovėms, moteris paverčia šiukšles daiktais, kuriuos jūs galite nusipirkti – o kalbant konkrečiau, neįprastai patraukliais buitinės chemijos purškalo buteliukais. „Veles“ buvo pristatytas anksčiau šiais metais kaip įžanginis „Ambrosia“ produktas. „Ambrosia“ yra kompanija, kurią A. Weeks įkūrė Niujorke 2014 m., o jos misija – naujai panaudoti į sąvartynus suvežamas maisto atliekas.
„Veles“ pozicionuojamas kaip „pirmasis uždaro ciklo valiklis“, gaminamas iš vandens, acto ir pieno rūgšties bei alkoholio, randamo vartotojų išmestose organinėse atliekose. (A. Weeks sulaukia daug klausimų, bet ne, purškalas nekvepia šiukšliadėže – jis pakvepintas levandų, bergamočių ir mėtų eteriniais aliejais.) Toliau laukiama indų ploviklio ir žemės ūkio trąšų; ilgainiui A. Weeks ketina pradėti gaminti ir pagrindinius odos priežiūrai skirtų produktų ingredientus. Jos kompaniją jau įsigijo atliekų konsultavimo įmonė „Recycle Track Systems“.
Iš pažiūros eklektišką „Ambrosia“ prekių asortimentą lemia tai, ką apskritai galima nuveikti su žaliavomis, t. y. šiukšlėmis. Kompanija gauna atlygį už tai, kad iš atliekų tvarkymo įmonių perima organines atliekas (daugelis tų įmonių, vadovaudamosi Niujorko maisto atliekų nukreipimo įgaliojimais, veža vartotojų šiukšles į perdirbimo vietas). Tada laboratorijoje Naujajame Džersyje chemijos inžinieriai ir biologai iš atliekų išskiria rūgštis, alkoholius, maistines medžiagas, riebalus, aliejus bei visa kita, ką tik naudingo gali jose surasti. Kai atliekos suskaidomos iki ingredientų, „tampa aiškiau, kodėl skirtingi komponentai yra priskiriami skirtingoms pramonės šakoms“, pasakoja A. Weeks.
Kas toliau vyksta laboratorijoje, A. Weeks nedetalizuoja, aiškindama, kad ši technologija yra patentuota, o konkurencija maisto švaistymo technologijų srityje sparčiai auga. Remiantis „ReFED“, ne pelno siekiančios organizacijos, stebinčios maisto švaistymą, duomenimis, šios kategorijos verslai 2020 m. pritraukė daugiau nei 1 mlrd. dolerių investicijų. 2019 m. šis skaičius siekė 800 mln. dolerių.
Kiekvienais metais amerikiečiai į sąvartynus išsiunčia maždaug 52 milijonus tonų organinių medžiagų, kur jos įsigeria į žemę ir išskiria metaną – šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurios per šimtmetį sulaiko 25 kartus daugiau šilumos nei anglies dioksidas. Ši milžiniška problema siūlo krūvas verslo galimybių, ir pastaraisiais metais buvo įsteigta gausybė maisto švaistymo startuolių.
„Švaistymo hierarchijoje pats geriausias dalykas, kurį galite padaryti – tai užkirsti tam kelią“, – teigia Julie Raskin, vadovaujanti „Sanitation Foundation“, kuris bendradarbiauja su Niujorko sanitarijos departamentu, siekdamas sumažinti išmetamų atliekų kiekį. „Antrasis laiptelis būtų maisto pavertimas kitu maistu, – sako J. Raskin. – O toliau jau eina maisto produktų perdirbimas į kitus produktus.“
Dauguma pradedančiųjų startuolių koncentruojasi į prevenciją. Pavyzdžiui, „Apeel Sciences“ daugiausia dėmesio skiria produktų galiojimo laikui pratęsti. Dar vienas startuolis, „Leanpath“, siūlo duomenų analizės platformą atliekoms stebėti.
Kiti startuoliai, kurie seną maistą paverčia nauju maistu, pavyzdžiui, „Misfits Market“, parduoda netaisyklingų formų, bet valgymui tinkamas daržoves. Kiti paima maisto atliekas ir paverčia jas alumi, sultiniu ar traškučiais. „Didieji maisto gamintojai nepakankamai efektyviai panaudoja užaugintus pasėlius“, – teigia „Pulp Pantry“ įkūrėja Kaitlin Mogentale. Jos startuolis iš sulčių spaudimo įmonių paima nereikalingą vaisių ir daržovių minkštimą ir iš naujo sugalvoja, kaip jį panaudoti – pavyzdžiui, paverčia pikantiškais traškučiais. „Mes svarstome, kaip rasti naujų būdų paversti atliekas dar vienu pajamų šaltiniu maisto gamintojams ir dar vienu maistingu ingredientu“, – sako ji.
Vienas pakelis „Pulp Pantry“ traškučių ar buteliukas „Veles“ purškalo gal ir nesutaupys tiek atliekų, kiek maisto stebėjimo programėlė, sutinka „ReFED“ kapitalo ir inovacijų direktorė Alexandria Coari, tačiau pirkėjai gali juos matyti ir su jais sąveikauti, o tai potencialiai paveiks jų būsimą elgesį. „Jie pasakoja istoriją“ apie būtinybę mažinti vartojimą, teigia ji.
36-erių metų A. Weeks ne visada buvo aktyvistė. Gimusi Stateno saloje, karjeros pradžioje ji dirbo rinkodaros skyriuje. Galiausiai darbas didelėje, nelanksčioje kompanijoje moterį ėmė varginti. „Tiesiog jaučiau, kad tai, ką darau, yra beprasmiška“, – pasakoja ji. Matydama realią galimybę įstrigti, kaip pati sako, „vidutinybės gyvenime“, A. Weeks nusprendė ieškoti išeities. Siekdama nuveikti pasaulyje šį tą gero, moteris pasinėrė į aplinkosaugos politiką.
Jei kas ir atvertė A. Weeks į ekologiją, tai buvo teflonas. Ilgus metus „DuPont Co.“ žinojo, kad teflone esanti cheminė medžiaga gali sukelti apsigimimus ir vėžį, bet neprisipažino apie tai savo vartotojams. („DuPont“ ir „Chemours Co.“ 2017 m. sutiko sumokėti daugiau kaip 670 mln. dolerių, kad atlygintų tūkstančius asmeninių ieškinių dėl sužalojimų, tačiau neigė neteisėtus veiksmus.) Šios bylos temos – verslo atsakomybė, aplinkosauga, visuomenės sveikata – paskatino A. Weeks iš naujo permąstyti savo vaikystę, ypač tai, kaip ji kadaise pasitikėjo korporacijomis. „Gimiau devintajame dešimtmetyje ir augau visiškai atsiskyrusi nuo maisto. Niekada negalvojau apie tai, iš kur jis atsiranda“, – prisipažįsta ji. Ne kiekviena įmonė yra „DuPont“, nuodijanti žmones cheminėmis medžiagomis. O kaipgi žalingi maisto priedai ir pakuotės, kurie kaupiasi sąvartynuose? „Mes taip ilgai gyvenome su tokio tipo kapitalizmu, su kompanijomis, kurios seniai žinojo, kad jų gaminami produktai yra pavojingi“, – sako A. Weeks.
Tai buvo 2013-ieji, ir Niujorkas buvo ką tik priėmęs maisto atliekų perdirbimo įstatymą. A. Weeks pastebėjo spragą. „Įstatymas buvo parengtas siekiant sukurti maisto atliekų nukreipimo rinką, tačiau tuo metu dar nebuvo pakankamai sprendimų, – pasakoja ji. – Man rodos, Delaveryje buvo įrengtas didelis komposto sąvartynas, į kurį turėjome siųsti visą savo maistą.“ Jei ji įsteigtų kompaniją Niujorke, atliekų vežėjams nebereikėtų kirsti kelių valstijų sienų. Taigi moteris 2014 m. įkūrė „Ambrosia“, o 2016 m. visam laikui atsisveikino su etatiniu darbu.
Maisto švaistymo startuoliai šiuo metu pritraukia didelį kapitalą, tačiau dar prieš keletą metų buvo visiškai kitaip. „Bandydavau investuotojams pasakoti apie šią didžiulę industriją, kuriai kyla ši didžiulė brangi problema šioje didžiulėje rinkoje, ir turėdavau ištisą valandą žmonėms aiškinti, kaip veikia atliekų pramonė“, – prisimena ji.
Pasak A. Coari, rizikos kapitalo nukreipimui į aplinkosaugą vis dar reikia tam tikros semantikos. „Daugybė novatorių ir investuotojų nekalba apie maisto švaistymo mažinimą, jie kalba apie verslo neefektyvumą, operacinių procesų patobulinimą, išlaidų sumažinimą“, – teigia ji.
Dialogas su vartotojais yra kitoks. Kai „Ambrosia“ pradės pardavinėti trąšų produktus, A. Weeks tikisi sudominti vidutinio dydžio ūkių savininkus, kurie teikia pirmenybę ekologiškiems metodams, tačiau „Veles“ yra labiau orientuotas į tuos žmones, kuriems vienodai rūpi ir švaistymas, ir dizainas. A. Weeks siekia pademonstruoti „Veles“ kaip pamoką apie švaistymą. Purškalas yra supiltas į aliuminio buteliuką (visiškai perdirbamą), kurį vartotojai vėliau gali pripildyti iš pigesnės, didesnės talpyklos. Vienas toks buteliukas kainuoja 20 dolerių – maždaug keturis kartus brangiau nei bet kuris standartinis valiklis plastikiniame buteliuke. Užkeldama kainą, A. Weeks priverčia susimąstyti, kodėl kiti produktai parduodami taip pigiai.
Panašu, kad pamoka pasiteisina. „Veles“ purškalas dažnai išparduodamas (rašant šį straipsnį, yra laukiančiųjų sąrašas) ir sulaukia pakankamai gerbėjų kuriamo turinio, kad A. Weeks žinotų, jog toliau žmonės lauks „Veles“ indų ploviklio. O paskui? A. Weeks stebės mokslą ir etosą. „Pažiūrėsime, ką naujo atrasime.“
