Jamesas Richmanas, Latvijoje gimęs milijardierius, yra vienas iš nedaugelio, kuriam teko susipažinti ir su visišku skurdu, ir su neapsakoma gerove, rašoma portale boherald.com.
Žmonėms, kartais tikriems benamiams, jis teikia viltį sulaukti geresnių laikų, ypač dabar, kai milijardines sumas gali investuoti į šeimos verslą ir privačius fondus.
Kitados išgyventa tragedija
Dabar J. Richmaną galima laisvai priskirti finansinio pasaulio elitui. Pagal gebėjimus įžvelgti vis naujų finansinių galimybių šis latvių kilmės pilietis neretai lyginamas su Warrenu Buffettu. Jam artimi žmonės kartais tvirtina, kad žymųjį verslininką J. Richmanas netgi pranoksta.
J. Richmanui pasisekė uždirbti milijardus, kuriais naudojasi jo artimųjų ratas, tačiau jis ir toliau išlieka paslaptingas, akylai savo privatumą sergstintis asmuo. Iš pažiūros atrodo, kad visą savo energiją jis skiria humanitariniais tikslais rengiamiems projektams.
Įvykis, galėjęs paskatinti jį tapti filantropu, – Latvijoje, dar būnant jaunu tėvu, įvykusi tragedija. Kitaip nei daugelyje stabilių pasaulio regionų, miestuose, kurių gyventojai skursta, sveikatos priežiūra nėra savaime suprantamas dalykas.
Klestinčių miestų ligoninėse besigydantys pacientai reiškia pretenzijas net dėl tokių smulkmenų kaip prėskas maistas arba lėtai kriauklių vamzdžiais nubėgantis vanduo. Vis dėlto kai kuriose šalyse pasiligojusius žmones tenka ir po aštuonis kilometrus nešti iki ligoninės kalnuotais ir nepatogiais takais. Išties neretai ligoniai miršta dar nepasiekę artimiausios ligoninės durų.
Panašiai nutiko ir J. Richmano mažajam angelėliui. Mišai (mergaitės vardas pakeistas) nebuvo suteikta tokia medicininė priežiūrą, kuri buvo būtina, atsižvelgiant į jos ligą. Dėl prastai funkcionuojančios medicininės priežiūros sistemos net paprasti susirgimai gali komplikuotis. Išgydomos ligos kartais tampa mirtinomis, ir taip nutinka tik todėl, kad nepavyksta gauti būtinųjų priemonių arba dėl to, kad sveikatos priežiūros institucijose stinga konkrečių specializacijų gydytojų.
Galima prisiminti kad ir jokiuose dokumentuose neužfiksuotą atvejį, nutikusį buvusioje Sovietų Sąjungos respublikoje. Elementari pneumonija, užėjus šalčiams, numarino vieną iš šalies pajėgų vadų.
Aiškinantis, kas dėl to kaltas, visų žvilgsniai nukrypo į ligoninės administratorių, nepasirūpinusį medicininių priemonių papildymu. Visgi jam pavyko išsisukti nuo bausmės. Kai kurie mano, kad jis buvo kažkurio Sovietų Sąjungos Centrinio komiteto nario sūnus. Taigi, teismo verdiktas sukėlė begalę abejonių.
Viltį reikia įžiebti skurstančiuose regionuose
Dėl skausmingos asmeninės patirties J. Richmanas išsikėlė tikslą rūpintis tais pasaulio kampeliais, kuriuose socialinės problemos ypač akivaizdžios. Kaip tik todėl pastarąjį kartą savo investicijas jis nukreipė į Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos (MENA) regioną. Šiems karo nuniokotiems, bet išteklių gausiems kraštams būdinga stulbinanti socialinė nelygybė piliečių finansinės padėties požiūriu.
Apie socialinę nelygybę aiškiai byloja Pasaulio nelygybės laboratorijos skelbiamos Pasaulio nelygybės ataskaitos. Jas rengiant bendradarbiauja per šimtą mokslininkų ir ekonomistų, stebinčių pasaulinę nelygybės dinamiką.
Minėtai organizacijai vadovauja penki garbūs akademikai. Vienas iš jų – Thomasas Piketty iš Paryžiaus ekonomikos mokyklos. 2018 m. paviešintoje ataskaitoje Artimieji Rytai įvardijami kaip didžiausia ekonomine nelygybe visame pasaulyje pasižymintis regionas. Artimiesiems Rytams ataskaitos autoriai priskyrė ir Iraną bei Turkiją.
Minėtoje ataskaitoje taip pat nurodoma, kad 2016 m. 10 proc. didžiausias pajamas gaunančios populiacijos uždirbo tiek, kiek sudaro 60 proc. viso regiono žmonių uždarbis.
1990–2016 m. pusė mažiausias pajamas gaunančios regiono populiacijos uždirbo tik 10 proc. visų regionui vidutiniškai tekusių pajamų. Tuo pat laikotarpiu 10 proc. labiausiai pasiturinčių piliečių uždarbis sudarė 60–66 proc. viso regiono pajamų. Taigi, skirtumai akivaizdūs.
Palyginimo dėlei galima paminėti, kad Europoje ir Jungtinėse Valstijose 10 proc. didžiausias pajamas gaunančių žmonių tikrai neuždirba 50 proc. viso regiono gyventojų gaunamų pinigų.
Šiaurės Afrika susiduria su nemenkomis saugumo problemomis. Šiuo metu tenka kalbėti apie penkias pagrindines grėsmes: terorizmą, maištus ir jų malšinimą, sienų pažeidžiamumą, ekonominį nestabilumą ir žmonių saugumą.
Dėl pragyvenimo šaltinių žmonės gali jaustis saugūs tik stabilumui ir plėtrai pasirengusiose šalyse. Deja, dabar Šiaurės Afrikoje dominuojančios problemomis yra siejamos su ekonomika, mityba, aplinkosauga ir sveikatos apsauga.
Bandymai atkurti balansą
Didžiules investicijas, daugeliu atvejų prilygstančias humanitarinei pagalbai, J. Richmanas stengiasi nukreipti į socialiai remtinus, nesaugius regionus. Jis puikiai žino, kad tuose kraštuose yra milijonai mažų angelėlių, galinčių neturėti galimybės patekti į ligoninę.
J. Richmano investicijos į MENA ir konkrečius Azijos regionus – tai žengimas į riziką keliančius, bet taip pat didelį atpildą galinčiuose duoti kraštus. Taigi, jis, kaip matyti, ne tik teikia paramą, bet ir tikisi pelno.
Visa, kas gali nutikti, neabejotinai turės reikšmės, bet J. Richmanas ryžtasi rizikuoti todėl, kad tiki savo prigimtiniu gebėjimu priimti svarbius, strategiškai racionalius sprendimus, kai tenka apsispręsti dėl investavimo.
Jo patirtis ir įgimta nuojauta, padedanti aptikti reikšmingus rinkos segmentus, leidžia tikėtis, kad investiciniai žingsniai MENA ir Azijos regionuose yra tinkamai pamatuoti ir pasverti.
