Zhao ne veltui jaudinasi, kas nutiks jos paaukotiems rūbams. Visuose didžiuosiuose Kinijos miestuose stovi drabužių surinkimo konteineriai, tačiau tik nedaugelis jų nukeliauja labdarai. Kai kurie parduodami besivystančioms šalims, kiti sudeginami arba palaidojami sąvartynuose.
Šalyje, pagaminančioje daugiau nei 5 milijardus marškinėlių per metus, senų ar dėvėtų drabužių vilkėjimas stigmatizuojamas, taigi kiekvieną dieną išmetama milijonai tonų rūbų. Ambicinga vidurinioji klasė ir elektroninės prekybos bumas pavertė Kiniją didžiausia pasaulio mados rinka, praėjusiais metais aplenkusia JAV. Žemyninė Kinija sudaro penktadalį Japonijos mažmeninės prekybos milžinės „Uniqlo“ pasaulinių pajamų, o kompanijos pardavimai regione 2017–2018 fiskaliniais metais išaugo beveik 27 proc. ir viršija 4 milijardus dolerių. Dauguma kinų pirkinių yra greitoji mada – masinės gamybos, pigūs, trumpalaikiai drabužiai.
Rezultatas: Kinija kasmet išmeta 26 milijonus tonų drabužių, iš kurių mažiau nei 1 proc. panaudojama pakartotinai arba perdirbama, praneša valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.
Šių atliekų kaina aplinkai – didžiulė. Remiantis „Ellen MacArthur Foundation“ duomenimis, mados pramonė yra atsakinga už maždaug 10 proc. visų pasaulio anglies dvideginio emisijų, daugiau, nei visi skrydžiai ir jūrų laivyba kartu sudėjus. Remiantis vienu įvertinimu, pakartotinai naudojant 1 kilogramą drabužių sutaupoma 3,6 kg anglies dioksido, 6000 litrų vandens, 0,3 kg cheminių trąšų ir 0,2 kg insekticidų.
Dalis Kinijos problemos ta, kad drabužių perdirbimas pagal įstatymą yra nuostolingas. Dėvėtų drabužių prekyba ne labdaros tikslais draudžiama sveikatos ir saugos sumetimais. Kinijoje dėvėti drabužiai laikomi nehigieniškais, netgi užtraukiančiais nelaimę. „Covid-19“ šį įsitikinimą tik sustiprino.
Sekmadienio rytą Pekino šiaurės rytuose, už penktojo žiedinio kelio, kelios dešimtys žmonių naršo „Roundabout Charity“ parduotuvėje, kurioje vyksta naudotų daiktų mugė. Jie perka žaislus, knygas, namų dekorą. Drabužių skyriuje – beveik tuščia. Mieste, kuriame gyvena 20 milijonų žmonių, „Roundabout“ yra viena iš nedaugelio labdaros parduotuvių, prekiaujančių ir padėvėtais rūbais.
„Tai skirta kilniam tikslui, tačiau mano šeima ir draugai nesupranta, kodėl perku dėvėtus daiktus, kai galiu sau leisti tarptautinius prekių ženklus, – sako 38 metų vietinis gyventojas Chenas Wenas. – Kai žmonės mato dėvėtus drabužius, jie galvoja ne apie ekologiją, jie galvoja apie skurdą.“
Kinija leidžia vyriausybės patvirtintoms organizacijoms rinkti ir rūšiuoti paaukotus drabužius, jei jie yra „puikios būklės“. Mažai kas to imasi. Kinams, kurie net palyginti varginguose regionuose riečia nosį prieš dėvėtus drabužius, šis darbas neatrodo vertas laiko ir pastangų. Surinkimo vietose jų „kartais prisikaupia per daug“, sako Kinijos civilinių reikalų ministerija. „Sunku su jais tvarkytis.“
Taigi surinkti aukštos kokybės drabužiai paprastai parduodami užsienyje. Kinijos dėvėtų drabužių eksportas 2015 m. išaugo iki 6,4 proc. viso pasaulio apimčių, palyginti su mažiau nei 1 proc. 2010 m., rodo naujausi Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios Tekstilės perdirbimo asociacijos duomenys.
Daugelis jų nukeliauja į Afriką. Prieš dešimt metų JK tiekė ketvirtadalį į Keniją išgabenamų dėvėtų drabužių. Dabar didžiausia tiekėja yra Kinija: jai tenka apie 30 proc., o JK dalis susitraukė iki 17 proc.
Kai kurie Kinijos eksportuotojai pasikliauna gyvenamuosiuose rajonuose stovinčiais drabužių konteineriais, tačiau daugelis jau naudojasi elektroninės prekybos svetainėmis, tokiomis kaip „Alipay“, kur surenka paaukotus rūbus.
Maždaug 70 proc. drabužių, kuriuos surenka Hangdžou įsikūręs „Baijingyu“, arba „White Whales“, parduodami užsienio dėvėtų drabužių turguose, o 15 proc. panaudojami statybose, žemės ūkyje ar sodininkystėje arba siunčiami į deginimo krosnis, kur iš jų gaminama energija, pasakojo generalinis direktorius Jasonas Fangas. Kadangi pagrindinės bendrovės rinkos yra Pietryčių Azijoje ir Afrikoje, daugiausiai eksportuojama vasarinių drabužių. Tik apie 15 proc. suaukotų rūbų atiduodama vargingiems Kinijos regionams.
„Žmonės nori, kad visi jų drabužiai būtų paaukoti vargingoms kinų šeimoms, bet tai nėra labai realu, – teigia J. Fangas. – Dar prieš keletą metų, jei striukė būtų 70 proc. nauja, kas nors ją paimtų, tačiau šiandien man jau būtų gėda ją rodyti šeimai, nebent ji būtų 90 proc. nauja.“
Kai kurie drabužiai iš pradžių siunčiami į Europą ir JAV, o tada persiunčiami į Afriką aukštesne kaina, sako J. Fangas. „Kiekvienas afrikietis nori amerikietiškų drabužių.“
Dar ne taip seniai Kinija buvo pagrindinė dėvėtų drabužių importuotoja. Pakrančių provincijose, tokiose kaip Fudžianas ir Guangdongas, rūšiuoti ir pardavinėti dėvėtus drabužius iš „užsienio atliekų“ konteinerių kadaise buvo didelis verslas. Tačiau 2017 m. Kinija uždraudė importuoti 24 rūšių kietąsias atliekas, įskaitant tekstilės gaminius, priversdama siuntėjus ieškoti kitų pardavimo vietų Azijoje arba perdirbti atliekas vietoje.
„Tas pats vyksta visose pasaulio rinkose, – sakė Alanas Wheeleris, Tarptautinio perdirbimo biuro tekstilės skyriaus generalinis delegatas. – Rinkos darosi vis labiau perpildytos. Aplinkosaugos požiūriu tai, kad Kinijos žmonės siunčia daugiau drabužių pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui, yra geras dalykas, tačiau tai taip pat kelia realią problemą.“
Šioks toks vilties spindulys – nedidelis, bet augantis startuolių, ieškančių naujų būdų, kaip panaudoti senus drabužius, skaičius. „Re-Clothing Bank“ kaime netoli Pekino įdarbina migrantes, kurios sukarpo senus drabužius ir iš jų siuva skiautinius švarkus, krepšius ir kilimus. „Vidutinio amžiaus apsaugos darbuotojas iš Šanchajaus išleido pusę mėnesinės algos, kad nusipirktų paltą, kurį pasiuvau iš senų drabužių, – sakė startuolio įkūrėjas Zhangas Na. – Tada ir supratau, kad šis projektas turi ateitį.“
Tačiau didžioji dauguma Kinijoje išmetamų drabužių patenka tiesiai į šiukšlyną, dar labiau sustiprindami vieną pagrindinių šalies aplinkosaugos problemų. Didžioji dalis iš 654 milžiniškų šalies sąvartynų pripildomi anksčiau numatyto laiko. Didžiausias šalies Jiangcungou sąvartynas Šaansi provincijoje yra 100 futbolo aikščių dydžio, tačiau buvo užpildytas 25 metais anksčiau, nei prognozuota, nes kasdienis atliekų kiekis buvo viršytas beveik keturis kartus. Kaip pranešė aplinkos ministerija, 2018 m. Kinija į savo pakrantės vandenis išmetė daugiau kaip 200 milijonų kubinių metrų atliekų.
Tai paskatino bene sparčiausiai populiarėjantį Kinijos nereikalingų drabužių problemos sprendimą: juos sudeginti. Sukarpyti ir susmulkinti audinio gabalai šiukšlių deginimo įrenginiuose sumaišomi su šlapiomis atliekomis ir paverčiami energija. Kinija tokias elektrines laiko atsinaujinančios energijos forma (nepaisant jų išmetamų teršalų), ir per pastaruosius penkerius metus bandė padvigubinti jų pajėgumus.
Tai nėra ekologiškai tvarus sprendimas, sako A. Wheeleris. „Drabužiai turėtų būti siuvami taip, kad būtų patvarūs ir perdirbami, o baigus dėvėti jie turėtų būti siunčiami pakartotiniam naudojimui.“
Visgi A. Wheeleris pripažįsta, kad tikrasis sprendimas – kur kas paprastesnis. „Reikia pirkti mažiau drabužių.“
