Šiuo metu Lietuvoje jau veikia 56 objektai, kurie sukurti būtent viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės sutarties pagrindu.
Kaip pastebi Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA), populiariausi projektai – kultūros, sporto, laisvalaikio leidimo, turizmo sektoriuje. Tokių šiuo metu sutarčių yra 20. Antroje vietoje – atliekų naudojimo, perdavimo ir tvarkymo sritis (15 sutarčių). Dar po 8 – viešojo transporto, kelių, tiltų, parkavimo sektoriuose ir energetikoje.
Tarp vienų sėkmingiausių projektų būtų galima įvardyti tokius objektus kaip Druskininkų sniego areną, Kauno Žalgirio areną ar Girstučio baseiną. O vieni pirmųjų – Santariškių medicinos miestelio parkingas ar Palūšės poilsio bazė.
Po reguliacinio pakeitimo koncesijų populiarumas sumažėjo
Pagal Lietuvoje galiojančią tvarką tokiems projektams priskiriama tokia veikla, kai valstybė ar savivalda perduoda joms numatytas funkcijas privačiam verslui, o pastarasis investuoja į tą veiklą, už tai gaudamas įstatymų nustatytą atlyginimą.
Šiuo metu šalyje viešojo ir privataus sektoriaus projektai gali būti įteisinami dviem formomis: partneryste pagal Investicijų įstatymą ir koncesija pagal Koncesijų įstatymą.
Nors Lietuvoje turime sėkmingai veikiančių tokiu pagrindu sukurtų projektų, CVPA Viešosios ir privačios partnerystės skyriaus vadovė Jekaterina Šarmavičienė pastebi, kad, pavyzdžiui, taikant koncesijas Lietuvoje padaryta nemažai neapgalvotų sprendimų, kurių pasekmės jaučiamos ir dabar.
„Pavyzdžiui, nuo 1996 iki 2010 m. neturėjome tinkamos metodikos ir kontrolės priemonių, kurios leistų įvertinti planuojamų investicijų naudą ir tikslingumą, sutartys retai atitiko viešąjį interesą, o projekto rizikomis su privačiu partneriu nepasidalinta, neretu atveju privačiam partneriui buvo perduodamas jau sukurtas turtas ir dar primokama už veiklos jame vykdymą“, – komentavo pašnekovė.
Pakeitus teisinį reglamentavimą, pasak jos, išspręsti kontrolės klausimai, padidinti reikalavimai investicijų projektų pagrįstumui ir kokybei. Žinoma, tai sumažino įgyvendinamų koncesijų skaičių šalyje.
J. Šarmavičienė primena, kad koncesija – tai mokamų paslaugų teikimas vartotojams, todėl čia prisijungęs verslas gali išnaudoti savo privalumus – jis iš prigimties moka ją vykdyti, vertinti riziką, skaičiuoti.
„Nėra specifinės srities, kuri būtų daugiau ar mažiau patraukli – verslą domina ekonomiškai pagrįsti ir finansiškai gyvybingi projektai. Projektai, kuriuose verslas gali ir suplanuoti reikalingą infrastruktūrą, ir ją valdyti, prisiimti daugiau atsakomybės ir rizikos, – tęsė CPVA atstovė. – Blogiausias scenarijus – kada viešasis subjektas, nevertindamas realios situacijos ir paklausos, neišmanydamas paslaugos ekonomikos, stato objektą tokiai paslaugai, pavyzdžiui, laisvalaikio, sporto objektus, o po to nori surasti operatorių (koncesininką), kuris pelningai vykdytų veiklą. Tokie projektai ir tokia partnerystė verslo tikrai nedomina“.
Privalumai: nuo pasinaudojimo patirtimi iki investicijų nedidinant skolos rodiklių
Į viešųjų paslaugų sferą įtraukti privatų verslą turėtų būti suinteresuota ir pati valdžia bei savivalda. Kaip pabrėžė pašnekovė, toks bendradarbiavimas suteikia galimybę turėti privataus sektoriaus efektyvumą ir paslaugų kokybę viešosiose paslaugose. Tai taip pat leidžia kurti ir modernizuoti turimą infrastruktūrą, kai viešajam sektoriui neužtenka turimų lėšų statyboms arba negalima joms naudoti viešojo finansavimo.
Tarp koncesijos privalumų galima rasti ir daugiau argumentų. „Ji suteikia galimybę konsoliduoti smulkius projektus, atsisakyti nuostolingų savo įmonių. Leidžia pasitelkti įmonių turimas patirtį ir žinias bei taikyti inovacijas“, – tęsė CPVA atstovė.
Dar vienas svarbus viešosios ir privačios partnerystės privalumas – toks bendradarbiavimas leidžia pritraukti investicijas valstybei nedidinant skolos rodiklių, o koncesijos atveju – net ir neprisiimant finansinių įsipareigojimų.
„Kitaip tariant, viešasis sektorius turi aiškų projektų poreikį, tačiau neturi tam pakankamai pinigų, kompetencijos, techninių žinių. Privatus sektorius turi ir kompetencijos ir tam reikalingos vadybos įgūdžių, bei lėšų. Taigi, viešasis sektorius žino, kas yra būtina, o privatus sektorius žino, kaip tai įgyvendinti. Toks finansavimo modelis leidžia tiek valstybinėms įstaigoms, tiek savivaldybėms, neturint pakankamai lėšų, įgyvendinti daug kapitalo reikalaujančius projektus, – aiškino J. Šarmavičienė. – Be to, partnerystė leidžia į vienas rankas perduoti turto projektavimo, sukūrimo ir valdymo procesus, tai yra visą turto gyvavimo ciklą, ir leisti optimizuoti šio ciklo kaštų sprendimus, bei perduoti atsakomybę už klaidas ir pabrangimą privačiam partneriui. Be to, visada žinosime kiek kainuos sukurto objekto išlaikymas po jo statybos“.
Būtent čia pašnekovė pabrėžia koncesijos privalumą prieš tradicinius viešuosius pirkimus. Pasak jos, Lietuvoje yra daug projektų, kurie dėl lėšų stokos nebus pastatyti dar dešimtmečius, nes pradėjus vykdyti jie kartais numetami pasibaigus pinigams arba atsiradus kitiems prioritetams.
Pašnekovė įvardija ir dar vieną viešojo sektoriaus klaidą, svarstant apie partnerystę su privačiu sektoriumi. Pasak jos, kartais jaučiami neteisingi lūkesčiai verslui: „Kad jis nesieks pelno, arba, dar geriau, kompensuos nuostolius. Turėtų keistis pačių viešojo sektoriaus organizacijų ir visuomenės požiūris – tai ilgalaikės partnerystės projektai, kuriuose laimi abi pusės. Viešasis sektorius įsigyja jam reikalingą infrastruktūrą, privatus – užsitikrina stabilias pajamas“.
Kita vertus, pašnekovė įsitikinusi, kad kalbant apie viešojo ir privataus sektoriaus bendrus projektus Lietuvai dar toli iki, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės. Tiesa, kol kas laikomės neblogai Baltijos šalių kontekste.
„Iki sėkmės atvejų mums dar toli. Neblogai pasisekė su anksčiau paminėtais Druskininkų ir Kauno projektais. Nelabai sėkmingai laikyčiau visus, kur viešasis sektorius pats bando savo rizika kurti turtą ūkinei–komercinei veiklai, ekonominėms paslaugoms, o po to tikisi iš verslo sėkmingos veiklos. Bet galime ir pasigirti – lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis, mūsų situacija yra ypač gera ir turime daugiausiai viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektų“, – džiaugėsi CPVA atstovė.
D. Gudzinevičiūtė: be verslo nieko nebūtų
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė komentavo, kad kalbant apie sporto bendruomenei reikalingą infrastruktūrą pastebima, kad privatus sektorius dažniausiai yra mobilesnis už viešąją, o kartu ir geriau valdomas.
„Nes kaip žinote, biudžetinės organizacijos turi daug daugiau apribojimų. Suprantama, kad valdymo prasme privatus valdymas lengviau padaromas nei biudžetinis“, – kalbėjo ji.
Vis dėlto, pasak pašnekovės, čia gali iškilti ir kitų iššūkių – rūpinantis tik privataus verslo interesu gali būti primiršti visuomeniniai, šiuo atveju, sporto bendruomenės, interesai.
„Svarbu, kad tokie projektai netaptų per daug komercializuoti ir infrastruktūros projektais galėtų naudotis ir sportininkai. Bet kokiu atveju, bendradarbiavimas yra labai pagirtinas ir būtinas, tik jo formos gali būti įvairios ir reikia žiūrėti, kad visuomenės interesas būtų išsaugotas“, – savo nuomone dalijosi pašnekovė.
D. Gudzinevičiūtė siūlo permąstyti ir giliai įsišaknijusį požiūrį į verslą, kuris neva gyvena tik pelno planais: „Ilgais metais verslas buvo matomas tik kaip blogis, bet tai jau pasenusi tendencija. Visi esame tos pačios valstybės gyventojai ir visuomeninis sektorius neįmanomas be verslo ir be jo teigiamo požiūrio. Šiuo metu matome daug pavyzdžių, kai verslas mecenuoja ir remia sportą, o ne tik žiūri, kad susimokėjau mokesčius ir esu laisvas“.
Po pandemijos partnerystė taps dar svarbesnė
Viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo pagrindu Lietuvoje įvykdyti ne tik sporto bendruomenei, bet ir turizmui svarbūs projektai. Tos pačios arenos pritraukia ne tik sportininkus, bet svarbios ir šalies vidaus ir atvykstamajam turizmui.
Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros vedėja prof. dr. Diana Šaparnienė pastebi, kad po pandemijos, norint atgaivinti turizmo sektorių, partnerystė tarp verslo ir viešojo sektoriaus taps tik dar svarbesnė.
„Ypač dabar, po COVID –19 pandemijos, tai matome ir mūsų paskutinis tyrimas rodo, kad dar labiau išryškėjo bendradarbiavimo reikiamybė. Jis yra būtinas“, – komentavo universiteto atstovė.
Pasak jos, apie bendrus valstybės ir verslo projektus kalbama paskutiniu metu buvo labai daug, galbūt tik nepakankamai daroma. Visgi D. Šaparnienė mato postūmį šioje srityje.
„Savo tyrime taip pat klausėme, kas turėtų imtis lyderystės atstatant turizmo sektorių po pandemijos, tai čia taip pat labai išryškėjo bendradarbiavimo ir kooperacijos svarba. Žinoma, valdžia užtikrina tam tikrą turizmo politiką, identifikuoja prioritetus ir nusako, kur link turėtume eiti, bet verslas dažnai atliepia esamą situaciją ir pirmiausiai reaguoja į bet kokius pasikeitimus rinkoje“, – konstatavo ji.
Pateikdama pavyzdį, pašnekovė paminėjo, kad šiuo metu kalbama, kad turizmą reikėtų atstatinėti pasirenkant tvarumo pamatus, o būtent šios krypties idėja, pasak jos, ir atkeliavo iš verslo.
Verslą stabdo patirties stoka ir baimės
Viešojo ir privataus sektorių partnerystės asociacijos vadovas Andrius Šiaudinis teigė, kad, kaip ir kitose srityse, verslas saugiau vertina tas investicijų rizikas, kur yra patirties ir mažiau rizikų.
„Tai vienas butelio kakliukų, trukdančių verslui pasiryžti tokiems projektams, patirties stoka, o kartais ir baimės prastų pasekmių po ilgai trunkančių konkursų, pavyzdžiui, nacionalinio stadiono, Vilniaus apšvietimo projektų atvejais“, – svarstė jis.
Kita vertus, pasak pašnekovo, Lietuvoje turime vieną geriausių Europoje teisinių bazių viešojo ir privataus sektorių partnerystei. Tačiau tokiems projektams koją dažnai kiša ne popieriai, bet politinės valios stoka, valdžių pasikeitimai ar ištęstos pirkimų ir konkursų procedūros.
„Ilgų procesų metu įvyksta rinkimai ir neretai nauji vadovai nebūtinai palaiko pradėtus projektus iki jų“, – pastebėjo A. Šiaudinis.
Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektams koją kiša ne tik politinė pusė. Kaip pridėjo A. Šiaudinis, viena iš pagrindinių tokių projektų rizikų be politinės – paklausa. Kai kurios pajamas galėjusios generuoti koncesijos nesusilaukė susidomėjimo, nes verslas matė žemą paklausą ar neatsipirkimo riziką. Tarp tokių pavyzdžių A. Šiaudinis įvardijo kai kuriuos dvarus, krovinių laivybos–uosto projektą Nemune.
Kartu pašnekovas džiaugėsi jau įvykdytais sėkmingais projektais bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriui. Tarp tokių – Santariškių automobilių stovėjimo infrastruktūra, Policijos komisariatai, Kauno rajono mokyklų projektas.
„Gausesniam kiekiui reikia politinės valios ir palaikymo, pasitikėjimo, kad privataus kapitalo ir patirties pritraukimas yra vienas galimų sprendimų, kuris turi pranašumų, kurių dažnai sprendimų priėmėjai neįvertina. Pavyzdžiui, greitesnis projektų įgyvendinimas, infrastruktūra šiandien, o ne po dešimt metų, galimybė viešajam sektoriui koncentruotis į tiesioginių viešųjų paslaugų teikimą, o ne pastatų valdymą“, – vardijo asociacijos atstovas.
