Statistikos duomenimis, namuose iššvaistoma tik penktadalis maisto – didesnė dalis tenka žemės ūkio ir prekybos sektoriams. „Iki“ atstovė tikina, kad net ir kruopščiai planuojant produkciją, nesuvartoto maisto – lieka.

Pradėsiu nuo asmeniško klausimo – ar pati daug išmetate maisto?

Pastaruoju metu to išmetamo maisto mažėja, bet turiu prisipažinti, kad anksčiau neteisingai suprasdavau galiojimo laiko etiketes. Didžiausi nuopelnai mano sutuoktiniui, kuris mane edukavo ir dabar mes stengiamės sunaudoti kiekvieną turimo maisto likutį – jį kepinti, šaldyti.

Indrė Baltrušaitienė

Maisto veterinarijos tarnyba taip pat yra teigusi, kad žmonės neteisingai supranta tas galiojimo laiko sąvokas. Koks skirtumas tarp jų?

Sąvoka „geriausia iki...“ dedama ant tų prekių, kurios ilgiau galioja. Tarkime, jūs nusiperkate makaronus, kurie turi specialų bazilikų kvapą. Tikėtina, kad kai ateis paskutinė „geriausia iki...“ diena, tai makaronai praras kvapą, gali išgaruoti aromatai, bet tai nereiškia, kad negalima jų valgyti. Visuomet rekomenduojama tikrinti tuo paprastu žmogišku žvilgsniu – ar atrodo gerai, ar nėra pelėsio. O „tinka vartoti iki...“ skirta trumpesnio galiojimo prekėms, tokioms kaip mėsa, sviestas, grietinė, kiaušiniai. Tai šių prekių nepatartina vartoti po galiojimo datos.

Ar teko domėtis, kaip lietuvių išmetamo maisto statistika atrodo pasaulio kontekste?

Esame prie mažiau išmetančių šalių. Visame pasaulyje mažiausiai maisto išmeta Graikija ir Kinija – vienas žmogus apie 44 kilogramus. Lietuvoje, mano duomenimis, žmogus per metus išmeta 56 kilogramus maisto. Jei mes žiūrėtume į šalis, išmetančias daugiausiai maisto, tai ten daug didesni skaičiai. Daugiausiai maisto išmeta australai – vienas žmogus per metus vidutiniškai išmeta 136 kilogramus maisto.

Kita vertus, patys prekybos tinklai prisideda prie maisto švaistymo problemos – skatina vartoti akcijomis ir kitais būdais. Kaip jūs tai vertinate?

Prekybos tinklai kaltinimų gauna įvairiausių, bet tai yra verslas, kuris, kaip juokiuosi, yra tarpininkas tarp valgytojo ir duonos. Aš į akcijas žiūriu kitaip – manau tai yra galimybė apsipirkti mažesnėmis kainomis nei įprasta. Jei mes padarome didesnę akciją ilgo galiojimo prekėms, tokioms kaip kruopos, makaronai, prieskoniai, tai žmonės perka iš anksčiau ir turi galimybę sutaupyti. Aš irgi galvoju, kad man pačiai reikėtų taip daryti dažniau.

Ką mes darome kaip prekybos centras dėl švaistymo mažinimo, tai daugiau nei 10 metų bendradarbiaujame su „Maisto banku“. Žmonės dažnai galvoja, kad partnerystė su „Maisto banku“ vyksta tik tada, kai savanoriai stovi prekybos centre ir prašo žmonių nupirkti tam tikrų produktų. Tai daro visi prekybos tinklai, tačiau „Iki“ yra vieninteliai, kurie tiekia „Maisto bankui“ besibaigiančius galioti maisto produktus – tokius produktus mes surenkame ir atiduodame kasdien, tai nuolatinis procesas.

Galbūt skaičiavote, kiek jau esate atidavę maisto?

Praėjusiais metais atidavėme daugiau nei 3600 tonų per metus. Jei žiūrėtume finansine išraiška, tai daugiau nei šešių milijonų eurų vertės maistas. Iš viso per visus bendradarbiavimo metus atidavėme maisto už daugiau nei 40 milijonų eurų. Man atrodo, kad šitas faktas labai svarbus, nes maistas yra geras ir jo nereikia mesti tiesiog į konteinerį ar paleisti niekais, jei galima suvartoti. Tai ir maisto švaistymo problemos sprendimas, ir sunkiau gyvenančių žmonių gelbėjimas.

Skaičiai tikrai įspūdingi. Tačiau tada kyla klausimas – gal prekybos tinklas tiesiog nemoka planuoti savo prekių, kurias atsiveža?

Turime sistemas, kurios automatiškai skaičiuoja iš istorinių duomenų, iš to, kas yra, ir iš prognozių į priekį, kiek reikės tam tikrų produktų. Natūralu, kad to maisto lieka. Nežinau, ar jūs pati planuojate pirkinius per savaitę, mes stengiamės planuotis, bet vis tiek atsiranda maisto, kuris lieka.

Bendradarbiavimas su „Maisto banku“ nėra vien tik apie nereikalingo maisto atidavimą. Kai matai, kaip žmonės logistiškai dirba dėl to – surenka, surūšiuoja iš viso 229 „Iki“ parduotuvėse, supranti, koks tai didelis nuolatinis darbas, kuriam reikia rankų.

Yra paskaičiuota, kad namų ūkiuose susidaro tik 19 proc. maisto atliekų – likęs maistas atsiranda žemės ūkio, maisto pramonės ir prekybos sektoriuose. Vis tiek turbūt ne visą maistą atiduodate „Maisto bankui“. Kokia dalis atsiduria atliekose?

Nesakyčiau, kad išmetame. Mes dedame į tam tikrus konteinerius ir utilizuojame, jei jis nėra tinkamas aukojimui. Tada atvažiuoja komposto įmonės, iš to maisto gamina trąšas, yra daug panaudojimų būdų. Žinoma, kad tokio maisto lieka daug, bet stengiamės planuoti, kad liktų vis mažiau.

Skandinavijoje vyrauja tokia praktika, kad besibaigiantį galioti maistą jie sudeda į tam tikras dėžes prie prekybos centrų ir juos gali pasiimti bet kas. Pavyzdžiui, Islandijoje net labai turtingi žmonės ima tokį maistą – ne dėl to, kad neturi pinigų, bet dėl to, kad yra prieš maisto švaistymą. Kaip galvojate, ar Lietuvoje pasiteisintų tokia idėja?

Mes iš esmės patys labai stebime, ką daro kiti prekybos tinklai, nekalbu apie Lietuvos rinką, bandome perimti gerąją praktiką ir iš užsienio praktikų. Turime tam tikrų planų, kurių viešai dar nenorime atskleisti, bet jie bus kitokie nei dėžės padėjimas. Bet mes patys esame suinteresuoti, kad tas maistas būtų atiduodamas tiems, kuriems jo reikia.

Beje, mano mama gyveno Norvegijoje, tai jų kultūra yra visiškai kitokia – žmogus gali daug uždirbti, turėti Tesla automobilį, bet rūbus pirkti iš nukainotų prekių. Ir jis žino prekės ženklus, kurie atsakingai gamina tą prekę.

Prekybos centras

Grįžtant prie kitų šalių praktikos – ko galėtume pasimokyti iš kitų prekybos tinklų?

Yra labai daug ir įvairių praktikų. Yra keletas, kurias norime perimti ir sutvarkyti chaosą mūsų viduje, nes mažmeninėje prekyboje jo visada yra daug. Yra daug gražių pavyzdžių – programėlės, kuriose parduotuvės sukuria besibaigiančių galioti produktų katalogus ir tu gali išsirinkti norimą prekę – ne tik maisto, bet ir batų ar rūbų gamintojų.

Kalbant apie plastiką – kol kas prekybos centruose siūlomi ir popieriniai, ir plastikiniai maišeliai. Ar stebite vartotojų pokyčius, ką dažniau jie renkasi?

Reikia pastebėti, kad vartotojai vis dažniau atsisako plastikinių maišelių, bet jei žiūrėtume į nuperkamus kiekius tų prie kasos kabančių maišelių, tai jie – milžiniški. Tačiau reikia pastebėti, kad jau treti metai jų kiekis irgi mažėja apie 7–10 procentų. Ką darome iš savo pusės, tai mūsų maišeliai yra iš perdirbto plastiko – mes jį gaminame iš likučių.

Kaip manote, kada iš prekybos tinklų išnyks maži plastmasiniai maišeliai?

Mačiau, kaip viena pirkėja prekybos centre visą ruloną pasiėmusi į daug skirtingų maišelių dėjo kiekvieną daržovę ar šokoladuką. Planų yra, bet turime atliepti ir rinkos poreikius. Jei žmonėms tas paprastas maišelis yra nemokamas ir jie į jį gali įsidėti obuolius, tai jei nepadėsi iš viso jokio maišelio – žmogui bus nepatogu. Jei padėsi bambukinį, kartoninį, perdirbtą – tai bus brangiau. Tada klausimas, ar žmonės yra pasiryžę už tai mokėti.

O ar jūs būtumėte pasiryžę tiesiog išimti tuos maišelius?

Mes esame pasiryžę edukuoti, mokyti ir mažais žingsneliai keliauti link vartotojų įpročių pokyčių.

„Grigeo“ skandalas – jūs buvote pirmieji, kurie sustabdėte prekybą jų gaminiais. Kiek jums tai kainavo?

Nesustabdėme prekybos, o sustabdėme pirkimus – tai labai svarbu. Mes neišėmėme iš lentynų esančio asortimento, bet nustojome toliau pirkti jų produkciją. Mums tai kainavo daugiau emociškai nei finansiškai. Žinoma, žiūrint iš komercinės pusės, tai irgi nebuvo paprasta. Kolegos juokiasi iš manęs, kad nežino, ką daryti toliau – popieriaus mažėja, o jis užėmė labai reikšmingą mūsų parduodamo higieninio popieriaus dalį. Tai mums dabar reikia susirasti kitus tiekėjus, kurie užimtų tą skylę. Tai kainuoja. Bet kaip kitaip pasivadinsi atsakinga įmone, jei nežiūrėsi į tokius reikalus rimtai.

O kaip patys vartotojai reagavo į šį skandalą? Ar pastebėjote, kad sumažėjo pirkimas „Grigeo“ gaminių?

Sunku pasakyti. Jei žiūrėtumėme į praėjusios savaitės pirkimus ir tos pačios savaitės praėjusiais metais, tai labai sunku lyginti, nes tai lemia akcijos, išpardavimai, asortimentas rinkoje. Bet mažėjimas yra, tik palaipsniui viskas vyksta, todėl sunku pasakyti, ar tai smarkiai palietė vartotojų įpročius.

Kokie jūsų asmeniniai patarimai, kaip žmonėms planuotis maisto pirkimą?

Maisto švaistymo problema nėra vien tik apie tai, kad maistas yra išmetamas. Reikėtų galvoti ir apie tai, kiek daug energijos yra išnaudojama, kad pagamintum tą maistą, kiek įdedama žmonių darbo. Mes Panevėžyje turime savo kulinarijos cechą ir tie žmonės, kurie kasdien tepa tortus, daro mišraines, sako, kad gaminti maistą – jų darbas, bet kur jis išeina? Daugiausiai jo yra nenuperkama, o išmetama. Tai norisi daugiau sąmoningumo.

Kaip nešvaistyti? Reikia pradėti nuo labai mažų žingsnių. Planuoti, ką perki, žiūrėti, kokie pačio vartojimo įpročiai. Jei nesuvalgai pusę sriubos, gali tą patį sultinį užšaldęs panaudoti vėliau. Viena pagrindinių taisyklių – neiti į parduotuvę išalkusiam, nes tada visko norisi ir nusiperki, ko nereikia.

Esu skaičiusi vieną interviu, kuriame buvo teigiama, kad prekybos tinkle apsiperkant specialiai reikia imti ne pačios gražiausios išvaizdos pomidorą, agurką, nes kitaip šios prekės bus išmetamos. Gal tai būtų vienas iš patarimų?

Taip, mes dažnai su kolegomis kalbame, kad dažnai pirkėjai skundžiasi, kaip atrodo, kad bananas perlinkęs ar obuolys susiraukšlėjęs. Bet juk tai gyvas dalykas, jis neprivalo atrodyti kaip iš paveikslėlio. Obuolys gali būti visoks ir tai nėra blogai.