Tai, kas aktualu pačiai įmonei – taip pašnekovas apibūdina motyvaciją, kurios vedamos organizacijos ir verslai turėtų imtis paramos projektų. Brolio netekties ir meilės menui įkvėptas V. Kavaliauskas sukūrė kelis paramos fondus ir teigia, kad tai įvyko natūraliai – supratus, kad laikas dalimi susikurto pasaulio pasidalinti ir su kitais.
Jūsų vardas viešojoje erdvėje dažnai pasirodo kalbant apie mecenatystės projektus. Gal galite daugiau papasakoti, kokia veikla užsiimate?
Pagrindinis mūsų verslas yra verslo paslaugos ir turto valdymas – tai kompleksinių paslaugų verslui, teisės, mokesčių ir įvairių kitų paslaugų spektras. Dirbame tiek su verslais, tiek su didelį turtą valdančiais asmenimis.
Jūs veiklą pradėjote nuo pasiturinčių žmonių turto valdymo. Kada Lietuvoje atsirado poreikis tokioms paslaugoms?
Mes savo įmonę įkūrėme 2009 metais. Kompanija buvo skirta didelį turtą valdančių žmonių aptarnavimui. Iš esmės, turbūt tada ir buvo laikas, nes matėme poreikį ir galimybę. Šiandien išsivystėme į platesnį spektrą paslaugų, bet tai įvyko natūraliai, nes perėjome nuo individualių asmenų iki verslo organizacijų arba tų pačių žmonių valdomas kompanijas.
Labai paprasta pamatuoti, kas yra atsakingas verslas, kai kalbini gamyklos vadovą. Kaip pamatuoti, ar jūsų verslas yra atsakingas?
Mes neuždavėme sau šito klausimo, tačiau mūsų socialiniai projektai ir remiamos iniciatyvos yra natūraliai gimstančios eigoje. Žiūrint retrospektyviai, mūsų verslas – tikrai daug dėmesio skiriantis kultūriniams renginiams ir kitoms iniciatyvoms. Tad ir čia atsakingumo matavimas paprastas – kiek renginių, projektų mes inicijuojame. Šiandien mes turime du savo projektus – „Lewben Art Foundation“, kuris nukreiptas į kultūros ir meno rėmimą, bei Juozo Kavaliausko atminimo paramos fondą, kuris skirtas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams paremti.
Sakoma, kad kiekviena tikrai atsakinga organizacija bent 10 proc. pajamų turi skirti paramai. Kaip vyksta jūsų rėmimas? Kiek jūsų pajamų atitenka paramai?
Nemanau, kad tikslus procentas nusako, kiek esi atsakingas. Išvis nemanau, kad visos organizacijos privalo skirti lėšų paramai – tai kiekvieno pasirinkimas. Socialiai atsakingas požiūris turi gyvuoti, nes visuomenės spaudimas verčia būti ar bent jau vaidinti socialiai atsakingomis. Bet, manau, kad pats svarbiausias dalykas, kad organizacijos savo noru kažką inicijuotų ir remtų – o kiek, nesvarbu. Ir maža parama – pavyzdžiui, laiko skyrimas, yra labai svarbus indėlis į bet kokį paramos projektą.
Vieno vaikų paramos fondo atstovė teigė, kad vis daugėja verslų ir pasiturinčių žmonių, norinčių paremti pačiomis įvairiausiomis formomis. Ar jūs pastebite šią tendenciją tarp savo klientų?
Didelė dalis mūsų klientų nori prisidėti prie socialiai atsakingų iniciatyvų. Manau, kad jei dalinies, reiškia rūpinies. Kiekvienas subrendęs žmogus dalį savo sukurto pasaulio turėtų atiduoti visuomenei – dalis atitenka per mokesčius valstybei, kita dalis – savanoriškai per labdaros projektus. Man atrodo, kad Lietuva jau pasiekė tą momentą, kai verslai dideli ir tikrai subrendę, vystosi tarptautiniu mastu, todėl atsirado ir didesnė galimybė aukoti. Man atrodo, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo jau praėjo pakankamai daug laiko, verslai tvarūs ir tikrai gali skirti socialiniai atsakingoms veikloms.
Jūs aktyviai remiate kultūrą ir meną – kaip pasirinkote būtent šią kryptį?
Man atrodo, kad daugelis paramos projektų atsiranda iš aktualumo pačiam žmogui, kuris tą projektą inicijuoja. Mes esame aistringi meno mylėtojai, kolekcininkai, pradėjome tai daryti 2013 m. Vėliau gimė idėja įkurti pirmąjį fondą – „Lietuvos išeivijos dailės fondą“, kuris buvo skirtas į išeivijos dailės sugrąžinimą į Lietuvą. Socialinė atsakomybė ta prasme, kad tai, kas buvo priverstinai palikus Lietuvą sukurta užsienyje, dabar atsidurtų namuose.
Ilgą laiką rėmėme ir „Vilniaus City Opera“, taip pat „Jaunojo tapytojo prizą“, „Vartų galeriją“, bei daugelį kitų. Šios iniciatyvos nėra labai matomos, bet tikslas nėra tas, kad tie remiami projektai matytųsi – tikslas, kad jie įvyktų ir sukurtų naudą.
Gal galite plačiau papasakoti apie išeivijoje kurtos dailės fondą? Ką jau pavyko sugrąžinti į Lietuvą?
Kai pradėjome kolekcionuoti 2013 m., pastebėjome, kad daugelis darbų keliauja iš JAV arba iš Pietų Afrikos, ir pradėję domėtis kultūriniu mūsų palikimu pastebėjome, kad daugelis garsių lietuvių menininkų kūrė iškeliavę per, prieš arba po II pasaulinio karo. Kažkas iškeliavo į Prancūzija, kažkas į JAV ar Lotynų Ameriką.
Sugrąžinome daug darbų – ir Prano Domšaičio ir Jono Rimšos, taip pat Viktoro Vizgirdos. Taip pat mažiau žinomų menininkų, kurių darbus suarchyvavome savo internetiniame puslapyje dailė.lt.
Taip pat esame išleidę keletą monografijų ir albumų, atspindinčių būtent išeivijos dailę. Darėme parodas – pavyzdžiui Kęstučio Zapkaus ir jo mokinių parodą.
Kodėl jums atrodo svarbu sugrąžinti menininkų darbus į Lietuvą?
Menas iš esmės yra tai, kas lieka po mūsų. Tai – kultūros paveldas. Visi važiuojame į skirtingus pasaulio miestus ir domimės tų šalių menu, architektūra. Menas yra didelė dalis kultūrinio palikimo, kuris liks po mūsų.
Ar esate numatę dailininkų, kurių darbus norėtumėte sugrąžinti į Lietuvą?
Neturime konkretaus sąrašo, nes didelę dalį darbų jau esame susigrąžinę. Yra net šeimos, kurios valdo tuos palikimus, ir muziejams padovanojo tam tikrus darbus. Mes neturime tikslo kažką konkretaus padaryti, o ypač kalbant apie jaunuosius menininkus – jų nevadiname išeiviais, jie – kosmopolitai, gali gyventi Londone, Niujorke, o kitą dieną – Lietuvoje, todėl nebėra taip svarbu susigrąžinti to palikimo, svarbu, kad jis būtų atvaizduotas ir žinomas.
Brolio netektis jus paskatino įkurti dar vieną fondą, renkantį lėšas onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Kokia šio fondo misija?
Misija paprasta – mes norime surinktas lėšas skirti būtent tiem vaikams, kurie serga onkologinėmis ligomis. Tai – skaudi tema, bet niekada nebus per daug pinigų ar dėmesio vaikams, kurie negali sau padėti. Patys neturime pajėgumų ieškoti šeimų, kurioms reikalinga ta parama, todėl bendradarbiaujame su „Mamų unija“ ir Rimanto Kaukėno paramos fondu. Mes surenkame lėšas ir prisidedame prie tų fondų.
Kokias būdais renkate lėšas?
Pirmasis fondo projektas – brolio atminimo renginys. Tuo metu pinigus skyrėme iš „Lewben Art Foundation“ dalį kūrinių, kuriuos per aukcioną pardavėme mūsų artimos aplinkos žmonėms ir kviestiniams svečiams.
Iniciatyvų, renkančių pinigus įvairioms paramoms – labai daug. Galbūt svarstėte variantą, kaip apjungti visus tuos projektus į vieną?
Mes tik pradėjome veiklą, tai sunku pasakyti, į ką toliau vystysimės. Šiandien turime savo auditoriją, kuri skiriasi nuo to, kai renginiai vyksta viešai. Mūsų veikla labiau nukreipta į siauresnį ratą žmonių – kolegas verslo organizacijose, draugus ir pažįstamus. Ateityje tikrai plėsis bendradarbiavimo mastas, bet nemanau, kad jis bus viešas.
Viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas teigė, kad anksčiau verslai ateidavo į agentūras ir prašydavo, kad jiems sukurtų socialiai atsakingo verslo įvaizdį. Kaip manote, ar šiuo metu dar populiaru kurti paramos projektus vien tam, kad verslas atrodytų tvarus?
Nemanau, kad pagrindinis tikslas yra tik atrodyti gerai. Kaip ir minėjau, yra ir visuomenės spaudimas ir spaudimas pasauliniu mastu, kad įmonės turi būti žalios, atsakingos ir aukojančios. Dauguma iniciatyvų gimsta įmonių vadovų lygyje ar šiaip grupėje žmonių, kurie nori skirti būtent savo laiką ir ne tik pinigus konkrečiam projektui, kuris jiems įdomus. Kiekviena įmonė pasirenka, kas jai aktualu šiai dienai, o ne tik tam, kad gerai atrodytų.
Nemažai lankotės užsienyje ir turbūt žinote, kaip kitos įmonės imasi socialinių iniciatyvų. Gal galėtumėte įvardyti, ko mes galėtume pasimokyti iš užsienio bendrovių?
Man atrodo, kad paprasčiausias dalykas – turėti viziją, ir skirti resursus, kurie palaikytų tą viziją. Tai leistų teisingai funkcionuoti visiems socialiai atsakingiems projektams. Nepasakyčiau, kad užsienyje yra kažkokių inovatyvesnių būdų, tiesiog pasaulinės organizacijos turi daug daugiau resursų remti ir kurti.
