Pinigų troškimas į sėkmę neveda
Šiandien yra labai populiaru kalbėti, svajoti apie nuosavą verslą. Jauni žmonės yra kupini įvairių idėjų, planų, tačiau ne visada žino, nuo ko pradėti, norint idėją paversti klestinčiu verslu. O kai kuriems, kaip pasakoja verslo senbuviai, vystyti idėjos ir neverta, nes ji neturi perspektyvų.
Pasak bendrovės „Norfos mažmena“ valdybos pirmininko Dainiaus Dundulio, norint, kad verslas būtų sėkmingas, pirmiausia reikia noro ir užsidegimo sukurti gerą produktą, kurio reikia žmonėms. Todėl tiems, kurie planuoja kurti verslą tik tam, kad taptų pasiturinčiais, D. Dundulis sako sustoti ir energiją nukreipti kitur, nes, vargu, ar toks verslas būtų sėkmingas.
Pašnekovas tęsia, kad sėkmingam idėjos įgyvendinimui taip pat reikia išmanyti sritį, kurioje planuojama dirbti ir turėti bent minimalias sąlygas darbo pradžiai.
„Jeigu reikia programą parašyti, tai svarbu tiesiog turėti kompiuterį ir gali tai daryti bet kur. Jeigu nori atidaryti restoraną, tokiu atveju reikia įrangos. Tačiau restorano be pradinio kapitalo neatidarysi. Paprastai yra du keliai: jeigu turi idėją, kuriai nereikia pradinio kapitalo, gali pats dirbti ties savo idėja, ją įgyvendinti ir tuomet jau ieškoti, kam savo įgyvendinti pradėtą idėją parduoti. O jeigu reikalingos pirmiausia investicijos, tai tuomet reikia pasukti galvą, iš kur jų gauti ir minimalius išteklius turėti pačiam“, – aiškina D. Dundulis.
Bet kokiu atveju, pasak pašnekovo, kad verslo idėja būtų sėkminga, reikia, jog ji turėtų pirkėją – savo auditoriją. O tuomet belieka sekti ženklus, kurie rodo, kad verslas – sėkmingas.
„Jeigu yra pasiekta ribinė apyvarta, žmonės perka, tu esi reikalingas. Nes kiekvienai idėjai yra ribinė apyvarta, reiškia, tą liniją pradedi peržengti. Jeigu pasiekei ribinę liniją, toliau viskas bus gerai. Žinoma, kartais būna, kad ir peržengus tą ribą galima žengti kelis žingsnius atgal. Aš, pavyzdžiui, vertinu pagal tai, kad jeigu jau pasieki nulinį balansą pagal veiklos pelną ir išlaidas, jau yra gerai. O jeigu norima verslą plėsti, tai reikia, kad iki plėtros jis veiktų pelningai. Jeigu nėra susitvarkoma su verslu iki minties jį plėsti, nėra verslo modelio, kaip jį kurti, kad jis veiktų efektyviai, tikrai nereikia jo plėsti. Nes tiesiog jo nebesuvaldysi“, – aiškina D. Dundulis.
Kita, anot verslininko, labai svarbi sąlyga sėkmingam idėjos įgyvendinimui yra laiko ir energijos investicijos.
„Labai svarbu skirti kuo daugiau energijos, laiko ir darbo savo idėjos įgyvendinimui. Nes jeigu neskirsi energijos, tai tikrai nieko nebus. Ir tikrai kartais tenka matyti žmones, kurie kuria tam tikrą verslą, kartais būna ir taip, kad tėvai nuperka vaikams verslus, tačiau jie nemoka dirbti šito darbo. Tai matant, galima pasakyti: anksčiau ar vėliau verslas žlugs“, – pasakoja D. Dundulis.
Verslininkas tikina, kad kuriant verslą reikia dviejų dalykų: proto ir darbo: „Aišku, man pasakys, kad reikia pinigų. Bet jeigu turi pinigų, tai gal ir verslo nereikia daryti?“
Entuziazmą slopina neplanuotos aplinkybės
D. Dundulis pasakoja, kad tie, kurie turi originalią idėją ir pasiryžo kurti savo verslą, turi pasiruošti sunkiam darbui. Anot verslininko, pastaruosius 5–10 metų jis jau turi laisvadienius, tačiau tik pradėjus kurti savo verslą, jam teko pamiršti ne laisvalaikį, bet ir apie miegą.
„Galiu drąsiai pasakyti, kad tie, kurie kuria savo verslą, pradžioje miega tikrai ne po aštuonias valandas. Klausimas, ar jiems užtenka 16 valandų per parą darbui. Aš paaukojau daugiau nei 10 metų gyvenimo be laisvadienių. Tačiau mano atvejis šiek tiek kitoks. Mano verslas pradėtas dėl išgyvenimo. Buvo visai kitas laikmetis – 1990 – ieji. Esant dabartinėms sąlygoms, aš abejoju, ar sukurčiau verslą. Ne dėl to, kad sąlygos blogos, o dėl to, kad galima ir samdomą darbą išgyventi. Anuomet, kai aš pradėjau verslą, nieko nedarant, išgyvenimui variantų nebuvo. Nueiti dirbti samdomo darbo galimybių nebuvo, nes įmonės viena po kitos pradėjo skelbti apie užsidarymus, atleido dalį darbuotojų, tai naujų jiems tikrai nereikėjo. Tačiau dabar situacija tikrai yra pagerėjusi nei buvo 1990 metais, tai kam jaunimui imtis to verslo?“ – retoriškai klausia bendrovės „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas D. Dundulis.
Tačiau sunkus ir nuolatinis darbas įgyvendinant savo verslo idėją nėra sunkiausia, su kuo susiduria verslą kuriantys žmonės. D. Dundulis pasakoja, kad entuziazmo mažėja, kai tenka sukti galvą, kaip susidoroti su nenuspėjamais išoriniais veiksniai, pavyzdžiui, vagystėmis, nesusipratimais su kontroliuojančiomis institucijomis.
„Ypač sunku verslo pradžioje, kai lyg iš giedro dangaus nukrenta netikėtumas. Po to labai sunku atsitiesti. Taip pat mažam verslui sunkumų atneša kontroliuojančios instancijos, žinoma, pinigų trūkumas, bet be to neįmanoma, kitaip negali ir būti. Sunkiausia dalykai, kuriems tu esi nepasiruošęs, tave užspaudžia, ant tavęs užgriūna kažkas tokio, ko tu neplanavai“, – tikina verslininkas.
Jau įsitvirtinę verslai taip pat susiduria su iššūkiais. Vienas jų – socialinė atsakomybė. D. Dundulio teigimu, jo vadovaujama bendrovė stengiasi prisidėti sprendžiant socialines problemas, dalyvauja projektuose, iniciatyvose nacionaliniu mastu. Tačiau, pasak verslininko, bendravimo su bendruomene grįžtamasis ryšys labiausiai jaučiamas mažesniuose miesteliuose.
„Mes stengiamės dalyvauti tame gyvenime, pagal mūsų galimybes prisidėti sprendžiant socialines problemas, dalyvaujame socialiniuose projektuose. Aišku, tai darome dažniausiai respublikiniu mastu ir labai tiesioginio santykio su žmogumi mes tiesiai nepajaučiame. Bet labiausiai matome rezultatus mažuose miesteliuose. Ten matome, girdime atsiliepimus, turime grįžtamąjį ryšį“, – tikina D. Dundulis.
Verslas žmogui atveria galimybes
Tačiau verslininkė, įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, kitaip nei D. Dundulis, sako, kad yra nemažai atvejų, kai verslas sėkmingai vystomas ir siekiant išskirtinai tik finansinės naudos. Ji primena, kaip visai neseniai visame pasaulyje nuskambėjo atvejis, kai vienos JAV farmacinės kompanijos vadovas, per naktį kelis kartus pabranginęs vaistus, išrėžė, kad jam svarbiausia yra uždirbti akcininkams pelną, o ne rūpintis ligoniais.
„Nepaisant visuomenės pasipiktinimo, kompanija dirba sėkmingai. Verslas iš tiesų yra atskira ekosistema, atskiras pasaulis, kuriame egzistuoja visas spalvų integralas – nuo tamsiausios iki pačios šviesiausios“, – tikina pašnekovė.
Verslininkė tęsia, kad verslas žmogui atveria ne tik idėjos realizavimo, bet ir daugiau įvairiausių galimybių. Anot jos, tai ir galimybė pagerinti materialinę padėtį, turėti veikimo laisvę, atskleisti papildomus kūrybiškumo rezervus ir pan. Todėl motyvai verslo pradėjimui gali būti labai įvairūs.
„Pavyzdžiui, M. Zukerbergas ir S. Jobsas verslą pradėjo ir vystė vedami idėjos. Bet norint išvystyti verslą, vien tik idėjos dažniausiai nepakanka. Jos vystymui reikalinga pritraukti investuotojus, reikalinga komanda, sugebanti tą idėją komercializuoti. Statistiškai tik apie 10 proc. dėl idėjos susikūrusių startuolių išauga į dideles kompanijas. Visi kiti tyliai užgęsta“, – sako J. Blažytė pridurdama, kad nėra garantijų, jog gimęs verslo planas pavyks.
Svarbu plėsti akiratį ir imti pavyzdį
J. Blažytė teigia, kad šiuo metu procesai versle, kaip ir visame pasaulyje, juda tokiu greičiu, kad jau nebeįmanoma atskirti kur ir kokia yra idėjos įgyvendinimo stadija.
„Pavyzdžiui, mes, jei tik nusprendžiame idėją „paleisti į gyvenimą“ tai ir leidžiame „smūginiu“ būdu. Ir skiname pelną, arba nuostolius, jei idėja nepasiteisina“, – pasakoja įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė.
Tačiau, pasak J. Blažytės, jei idėja būna sėkminga, tai dažniausiai kas nors ją nukopijuoja ir tada projektas „gesinamas“ arba nustumiamas į žemos pridėtinės vertės segmentą: „Todėl tik dar kartą galiu patvirtinti, kad norint iš vienos idėjos išsukti verslą, reikia, kad ji būtų labai stipri, ilgalaikė ir nenukopijuojama. O klasikiniame versle egzistuoja nuolatinė idėjų kaita ir atsinaujinimas. Kaip kokiame gyvame organizme, kuriame vienos ląstelės miršta, kitos gimsta.“
Verslininkė taip pat pastebi, kad, jeigu prieš 30 metų versle reikėjo dirbančios aukščiausių vadovų komandos, tai šiuo metu reikia galvojančios.
„Ir jei anksčiau aš pati važinėdavau į mūsų įmones ir stebėdavau, kaip vystomi procesai, tai dabar sėdžiu prie interneto ar keliauju po svečias šalis, stebėdama, kas vyksta ir kas keičiasi pasaulyje, tam, kad užduočiau teisingą „toną“ savo komandai“, – pasakoja J. Blažytė.
Tenka palikti komforto zoną
Kaip ir D. Dundulis, J. Blažytė tikina, kad panėrus į verslą, tenka daug ką aukoti: ne tik laiką, bet ir gyvenimo santaupas, artimus santykius su draugais ir artimaisiais. Taip pat tenka ne kartą palikti savo komforto zoną ir prisiimti atsakomybę.
„Kinų verslininkas Jack Ma, kuris yra ir vienas didžiausių mano autoritetų, visiems, pradedantiems verslą pataria atsakyti sau į tris lausimus: 1. Ką jūs dabar turite 2. Ką norite turėti ir 3. Ką esate pasiryžęs paaukoti? <...> Panėręs į verslą tampi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą savo aplinką, kurioje tenka dirbti ir veikti. Nuo ko verslininkai dažniausiai palūžta – tai nuo atsakomybės naštos“, – tikina pašnekovė.
Verslininkė tęsia, kad jeigu šiuo metu jai reikėtų kurti savo verslą nuo pradžių, pirmiausia ji pradėtų nuo individualios veiklos. Anot J. Blažytės, tai tarsi tiltas nuo samdomo darbuotojo link verslininko.
„Būtent čia be labai didelių finansinių rizikų galima „savo kailiu“ susipažinti, kad yra absoliuti atsakomybė, rizikos prisiėmimas, galima išbandyti ir savo atsparumą kritinėms situacijoms ir išsimatuoti verslumo „rodiklius“. Labai linkėčiau, kad politikai kuo labiau skatintų žmones imtis tokios veiklos, užuot juos vadinę „gyvulių ūkiu“, – sako J. Blažytė.
Verslas – šalies aprūpintojas
Verslininkė J. Blažytė tikina, kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas, svarbu suprasti, kokioje sferoje tą kūrybą geriausią realizuoti. Todėl ir sukurti verslą vieniems gali būti labai paprasta, kitiems tai – sunkiai įkandamas riešutėlis.
„Sąvoka „sunku“ yra reliatyvi. Vieniems verslą įkurti tikrai būtų sunku ar net neįmanoma, kitiems – tai vienas malonumas. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus gebėjimų. Man, pavyzdžiui, būtų sunku ir net neįmanoma nutapyti gražų paveikslą, tačiau sukurti verslo projektą – labai įdomu“, – komentuoja pašnekovė.
J. Blažytė tęsia, kad vis dėlto, jeigu dirbama tik dėl to, kad verslas būtų išlaikytas, tuomet nebelieka prsmės toliau jo tęsti, nes, anot pašnekovės, jeigu verslas pereina vien tik į „išgyvenimo“ programą, tada nebelieka kūrybinės laisvės, atsiranda rizikos baimės, visas organizacijos protas orientuojamas ne į naujų idėjų generavimą, bet į pastangas kaip nors išgyventi nuo vienų finansinių metų iki kitų.
„Valstybė jau ilgą laiką yra kaip tik ir įsisukusi į „išgyvenimo“ programą. Nebėra jokių progresyvių idėjų, vien tik desperatiški bandymai kažkaip „išsilaikyti“ atimant iš vienų ir po varganą trupinėlį padalinant kitiems“, – mano pašnekovė.
Verslininkė, įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė J. Blažytė priduria, kad verslas sukuria valstybės ekonominę gerovę – t.y. liūto dalį visos gerovės. Ekonominė gerovė, anot jos – tai valstybės pamatas, ant kurio vėliau yra statomos visos vertybinės konstrukcijos. Be verslo ir jo sukurtos materialinės gerovės valstybė „kybotų ore“, nors ir kokias aukštas vertybes puoselėtų. Kiekvieno Lietuvos biudžete esančio euro (išskyrus skolintus) „gimtinė“ yra Lietuvos verslo įmonėse.
„Žinoma, verslui dažnai primetama ir dalijimosi misija. Ir jis šią misiją su malonumu atlieka įvairiausių paramos projektų pagalba. Dalijamasi ir pinigais ir idėjomis ir žiniomis. Tačiau galimybes dalintis turi ne tik verslas, bet ir kiekvienas žmogus, net ir visiškai nesusijęs su verslu. Sakoma, kad šiuo metu pasaulyje didžiausia vertybė yra laikas, kurio negalima nusipirkti ir kuris duotas kiekvienam po lygiai – t.y. 24 valandos per parą. Taigi, visi turi galimybę dalintis savo laiku su kitais“, – tikina pašnekovė.
Moteris tęsia, kad šiandien Lietuvoje yra labai daug vienišų žmonių, kuriems kur kas labiau už pinigus reikia dėmesio, bendravimo ir kuriems paprastas rankos paspaudimas ar pasėdėjimas šalia „gyvenamąja vieta“ tapusios ligoninės lovos suteikia kur kas daugiau džiaugsmo, nei į gražius popierėlius įvynioti saldainiukai.
„Todėl linkiu ne tik verslui, bet ir visiems Lietuvos žmonėms tapti pilnateisiais „dalijimosi ekonomikos“ dalyviais“, – sako J. Blažytė.
