Nors pasaulio oro uostai dirbti nesustojo, toliau vyko krovinių pervežimai, teikiamos orlaivių aptarnavimo paslaugos, anksčiau maloniais kelionių įspūdžiais ir viltimis dvelkę terminalai apmirė. Apie tai, kaip šiais metais sekėsi gyventi oro uostams interviu cikle „Kava su vadovu“ kalbamės su Lietuvos oro uostų direktoriumi Mariumi Gelžiniu.
– Ką įvardytumėte jums didžiausiu šių metų iššūkiu?
– Didžiausias iššūkis buvo normalizuoti situaciją ir vėl atsistoti į ritmą. Negaliu sakyti, kad buvo ištikusi panika: situaciją visada kontroliavome. Buvome vieni iš pirmųjų oro uostų, kurie pradėjo naudoti dezinfekcines priemones, keleivių sveikatos patikrą.
– Pandemijos pradžioje sprendimų reikėjo čia ir dabar. Kur jų ieškojote? Ar buvo dalijamasi praktika su kitais oro uostais?
– Pati pradžia tikrai buvo visų oro uostų individualūs sprendimai. Praktikos ištikus tokiai situacijai neturėjome visame pasaulyje. Tai buvo pirmas kartas, kai susidūrėme su tokiu neapibrėžtumu, todėl darėme savo sprendimus. Gal ir klaidų, bet iš jų staigiai mokėmės. Vėliau su savo gerąja ir blogąja praktika dalijomės ir su kitais oro uostais. Tik vėliau atsirado bendros rekomendacijos, kaip oro uostai galėtų elgtis tokioje situacijoje.
– Pirmiausiai, tikriausiai, buvote užimti saugumo užtikrinimu, bet kada atėjo mintys apie tai, kas laukia su oro uostų finansais?
– Persiorganizavimo procesas įvyko žaibišku greičiu. Vieni sprendimai ėjo šalia kitų – atsirado lankstumas ir tai tapo kritiškai svarbia savybe. Mes sujungėme ne vieną funkciją, pradėjome lanksčiau planuoti pamainas, darbuotojai prisiėmė daugiau funkcijų, tapo kelių sričių specialistais.
Kalbant apie finansinius rodiklius, pajamos krito drastiškai, bet pradžioje tikėjomės ir dėjome pastangas, kad išlaikytume darbuotojus, nes aviacijos rinka yra specifinė ir surinkti šioje srityje turinčius specializaciją žmones yra didelis iššūkis. Stengėmės išlaikyti visus, neatleisti, išėjome į prastovas. Taip bandėme stabilizuoti finansinę situaciją.
Žinoma, labai reikšmingas mums buvo sprendimas atleisti Lietuvos oro uostus nuo dividendų mokėjimo valstybei. Tai taip pat padėjo stabilizuoti situaciją.
– Kalbėdami apie oro uostus dažniausiai kalbame apie keleivių pervežimą, bet aviacija – daug platesnė. Nustojus žmonėms keliauti atostogų ar verslo tikslais, nelikote visiškai be darbo?
– Taip, visiškai nunulinti nebuvome. Oro uostų pajamos susideda iš aviacinės ir ne aviacinės veiklos. Pastarajai priklauso ir krovinių pervežimas, orlaivių aptarnavimas, remontas, privatūs lėktuvai. Krovininių skrydžių turėjome nemažai: natūralu, kad reikėjo tiek dezinfekcinių, tiek apsaugos priemonių. Tai mus ir gelbėjo.
Taip pat nesustojo orlaivių aptarnavimo veikla, jų remontas. Be to, buvo nemažai ir privačių skrydžių.
Vis dėlto labai svarbi mums dalis nukentėjo labiausiai: tai patalpų nuoma, automobilių parkingas, oro uostuose esančios kavinės, parduotuvės terminaluose.
– Vasarą turėjome atokvėpį tarp pandemijos bangų. Ar oro uostams taip pat pavyko įkvėpti gaivaus oro ir šiek tiek atsigauti?
– Taip, po pirmojo karantino keli vasaros mėnesiai parodė, kad žmonės yra išsiilgę skrydžių. Galiu daryti išvadą, kad žmonės bijo ne viruso, bet skirtingų šalių apribojimų: kartais buvo net sunku suprasti, kokioje šalyje koks apribojimas galioja. Visgi kilimą pajautėme ir, pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį buvome keleivių skaičiumi pasiekę 40 proc. praėjusių metų lygio.
– Šiuo metu jau antras karantinas. Kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?
– Jaučiamės ramiau, nes daug pamokų jau išmokome per pirmąją bangą, daug darbų padaryta. Vadovaujamės posakiu, kad aušra ateina po tamsiausios nakties ir tuo tikime.
Matome, kad dabar visai Europai reikia kuo greičiau susitarti dėl vienodos keliavimo tvarkos, nes toks, koks yra dabar, keliavimo tvarkų triukšmas kenkia ne tik aviacijos sektoriui, bet ir su kiekviena diena į labiau nepavydėtiną padėtį siunčia su šiuo sektoriumi susijusį verslą.
– Prieš pandemiją dažnai buvo kalbama apie prioritetines kryptis iš ir į Lietuvą, prie to daug dirbta. Ar neteks dabar pamiršti prioritetinių krypčių sąrašų ir dirbti prie to, kad pandemijos situacijai pasitaisius susigrąžintume buvusius skrydžius?
– Savo darbo braižo mes nekeisime. Taip, būtina susigrąžinti buvusius skrydžius, bet atsiranda terminas „nauja realybė“ ir nebūtinai visi skrydžiai grįš. Galbūt pandemija parodys, kad kai kurie skrydžiai nebebus tokie svarbūs, kaip buvo anksčiau. Bet manau, kad ir jie bus pakeisti kitais.
– Kaip manote, kada bus galima tikėtis praėjusių metų keleivių srautų Lietuvos oro uostuose?
– Vasara parodė, kad žmonės išsiilgę kelionių. Jie jau įpratę savo gyvenimą planuotis ir per kelionių prizmę. Savo darbe privalau išlikti optimistas ir tikiuosi, kad pasibaigus pandemijai ir suvaržymams išmoksime gyventi ir su virusu. Todėl, manau, kad atsigavimas bus spartus.
– Skelbėte, kad nuo gruodžio vėl turėsime daugiau skrydžių. Ar jums tenka įkalbinėti bendroves grąžinti skrydžius ar pasiūlyti naujus, ar bendrovės pačios veržiasi?
– Įvairiai. Oro linijos dabar planuoja skrydžius iki dviejų savaičių į priekį. Tai yra susiję su skirtingais ribojimais skirtingose Europos šalyse. Joms sunku prisitaikyti.
Taip, Lietuva šiuo klausimu yra pakankamai laisva nuo draudimų, bet kitose šalyse vis dar galioja skirtingų ribojimų ir saviizoliacijos tvarkų. Tai ir lemia, kad oro bendrovės neplanuoja į tolį.
Žinoma, mes visuomet apie save bendrovėms primename, dirbame ir žiūrime, kokius maršrutus galime vėl pradėti vykdyti. Ką mes matome ir girdime, susidomėjimas iš žmonių pirkti bilietus yra, todėl oro linijos didina kėdžių kiekį ir, manau, kad sujudimas gruodžio mėnesį bus.
– Spalio pabaigoje Tarptautinė oro uostų taryba (pramonės asociacija – red.) skelbė, kad beveik 200 Europos oro uostų, iš kurių daugiausia regioninių, gresia nemokumas, jei keleivių srautai greitu metu neatsistatys. Kokia dabar finansinė situaciją Lietuvoje veikiančių oro uostų?
– Galiu patvirtinti, kad situacija yra stabilizuota ir kol kas jokios grėsmės nematome, kad reikėtų stabdyti veiklą ar panašiai. Šiuo metu matome, kad jei įvyks atsigavimas su vasaros skrydžių sezonu, kuris prasidės nuo balandžio mėnesio, situacija kuo toliau, tuo labiau gerės.
– Nepaisant optimistinių vilčių, tikriausiai susimažinti išlaidas teko?
– Žinoma. Buvo peržvelgti projektai ir investicijos. Viskas sudėliota pagal šviesoforo principą: kas tikrai svarbu, ką galbūt padarysime po kelerių metų ir kas nesvarbu. Optimizavome tiek turimas pozicijas, peržiūrėjome pareigybes. Įjungėme taupymo režimą net buitiniuose dalykuose, kaip elektra ar šildymas. Peržiūrėjome maksimaliai visas eilutes.
– Ar jau teko atsisveikinti su dalimi darbuotojų?
– Pirmasis etapas buvo, kai vylėmės, kad pandemija greitai pasibaigs, ir visi išėjome į prastovas. Dabar atleidimų bus, bet tai nebus dideli skaičiai, kokius matome kituose Europos ar pasaulio oro uostuose. Tačiau tai neišvengiama. Kad ir kaip būtų gaila, neturime tiems žmonėms pasiūlyti darbo.
– Kas jums, kaip vadovui, šiais metais buvo sunkiausia?
– Daug kartų esu girdėjęs Winstono Churchillio frazę, kad sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos. Peržvelgęs savo dvidešimties metų karjerą aviacijoje matau, kad visus tuos metus man sekėsi – įgyvendinau norimus tikslus ir projektus.
Dabar, pasikeitus situacijai, susidarė įspūdis, kad viskas pradėjo slysti iš rankų. Visi planai, tikslai griūna. Tai tikrai teko pamąstyti, įvertinti situaciją ir supratau, kad yra dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso ir reikia išmokti nepriimti visko asmeniškai.
Be to, dabar pradėjau mokytis pradėti darbus skirstyti į mažesnius žingsnelius ir mažas pergales, o ėjimą nuo vienos nesėkmės prie kitos priimu kaip normalų procesą darbe.
– Krizė yra tas metas, kai labai lengvai gali subyrėti komanda, jos pasitikėjimas vadovu, įsivyrauti chaosas. Kaip bandėte to išvengti?
– Stengiuosi laikytis trijų principų: skaidrumo, supratimo ir atsakomybės. Bandžiau parodyti, kad mano ir įmonės tikslas yra pirmiausia rūpintis ir saugoti darbuotojus, klientus ir partnerius.
Stengiausi būti atviras ir svarbiausia – lengvai pasiekiamas, kad esant reikalui galėčiau pats priimti sprendimus arba padėti kolegoms juos priimti, kolegas palaikyti, paremti, dalintis informacija, kurią gaunu.
Manau, kad blogiausia, ką tokiu metu galėtų daryti vadovas, tai skleisti paniką, pats panikuoti ir demonstruoti atsainumą.
– Biuro darbuotojams perėjus dirbti iš namų pradeda braškėti ilgai kurta korporatyvinė kultūra. Kaip manote, ar karantinas kėsinasi į visas įmonių įdėtas pastangas sukurti kolektyvo bendrą dvasią?
– Mūsų bendrovėje nuotolinis darbas buvo ir prieš pandemiją. Žinoma, ne tokiu mastu. Įprastai darbas iš namų sudarydavo 10–15 proc. viso laiko. Viena dirbti iš namų, kai pasirenki ir susiplanuoji, kita – kai esi priverstas.
Taip, šalutinių efektų yra. Vienas iš jų – jaučiame atšalimo tarp kolegų signalų, todėl, kiek įmanoma, stengiamės kurti įvairias iniciatyvas, kad kolegos virtualiai susitiktų, nepamirštų vienas kito. Taip pat stengiamės kuo labiau įtraukti visas kolegas į sprendimų priėmimą, tai taip pat darome virtualioje erdvėje.
– Grįžtant prie aviacijos sektoriaus, tai kada, jūsų nuomone, galime sugrįžti į pernai metų lygį?
– Kalbant apie keleivių pervežimą, kiek bendraujame su oro bendrovėmis, jie net kitais metais jau pasiruošusios atsakyti tuos pačius keleivių skaičius, kokie buvo pernai. Taigi viskas priklauso nuo situacijos su pandemija, draudimų ir ar Europa suformuos kelionių burbulą.
Žinoma, viena yra atstatyti keleivių skaičius ir skrydžius, kita – vėl susigrąžinti tuos pačius finansinius srautus ir pelnus. Tam laiko reikės daugiau.
