Interviu cikle „Kava su vadovu“ muziejaus direktorius pasakoja, kaip sekėsi gyventi šiais neįprastais metais ir kokiomis nuotaikomis laukia 2021 m.

– Kultūros įstaigos – vienos iš labiausiai paveiktų karantino. Vasarą kažkiek atsigavote, bet užsienio turistų antplūdžio Lietuva taip ir nesulaukė. Ką įvardytumėte didžiausiais šių metų iššūkiais?

– Akivaizdu, kad didžiausias iššūkis mums – lankytojai. Dirbame ne tik tai, ko galbūt nematyti, – aprašome eksponatus, inventorizuojame daiktus, bet svarbiausia mums – lankytojai. Būtent jiems viskas ir skirta, ką kuriame. Muziejų lankymą apribojus ar visiškai nutraukus, mūsų darbo pobūdis keičiasi radikaliai. Tai ir yra didžiausias iššūkis – negalime dirbti savo tiesioginio darbo įprastomis visame pasaulyje muziejams formomis.

– Kokių naujų formų atradote per šiuos metus?

– Pirmiausia pasižiūrėjome, ką galime pristatyti virtualiai ir kas galėtų namuose esantiems lankytojams nors šiek tiek praskaidrinti gyvenimą. Ir anksčiau jau turėjome nemažai virtualių paslaugų ir produktų, bet pasistengėme pateikti jų dar daugiau.

Tiems, kurie negalėjo muziejuje lankytis gyvai, pasiūlėme virtualių ekskursijų, vedamų mūsų profesionalių gidų. Pavasarį suorganizavome 6–7 virtualias ekskursijas po nuolatines ekspozicijas, taip turėjome apie 9 val. nuotolinio turinio, sulaukėme apie 30 tūkst. peržiūrų. Manome, kad tai tikrai neblogas rezultatas.

Paruošėme trumpus nuolatinių ekspozicijų ir parodų pristatymus ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Taip pat sukūrėme skaitmeninių edukacinių užsiėmimų, žaidimų. Suaktyvinome darbus interneto puslapio langelyje „Savaitės eksponatas“, transliavome koncertus.

Vydas Dolinskas

Vis dėlto suprantame, kad vaikai ar suaugę būdami namuose negali praleisti viso laiko prie ekranų. Gyvo bendravimo niekada niekas nepakeis.

– Šie metai muziejui skausmingi tikriausiai ir dėl negautų pajamų praradus lankytojus? Žmonės už virtualų kultūrinį turinį nelabai linkę mokėti? O bilietų pardavimai vasarą tikriausiai nekompensavo karantino praradimų?

– Taip, skaitmenizavimas finansinės naudos neatnešė, bet mes, kaip biudžetinė įstaiga, nesiekiame pelno. Mums svarbus žmogus ir jo dvasiniai poreikiai. Kurdami skaitmeninį turinį tikrai negalvojome, ar atsipirks. Be to, reikėtų pasakyti, kad šie produktai nekainuoja milijonų, o juos turėti ir be karantino planavome. Taigi investicijų prasme iššūkio nebuvo, bet nuostolių yra.

Esame apskaičiavę, kad pagal pernai metų apimtis kas mėnesį prarandame apie 70 tūkst. eurų. Gal negalima sakyti, kad tai – praradimas, gal labiau neišpildyti lūkesčiai, kurių buvo galima tikėtis įprastais metais.

– Kaip į pandemiją reagavo lankytojai? Ar birželį pasibaigus karantinui jie suskubo į muziejaus sales?

– Mūsų kontingentas radikaliai pasikeitęs net atšaukus karantiną. Liepą atsirado šiek tiek užsienio turistų, visgi lankomumas buvo absoliučiai minimalus, palyginti su tuo, ką turėjome anksčiau.

Muziejų lankomumas buvo kritęs, nes vasarą, atšaukus karantiną, beveik nebuvo užsienio turistų, moksleivių, studentų, o senjorai vis dar turėjo baimių.

Skirtingomis vasaros dienomis lankomumas skyrėsi: buvo tokių dienų, kai pasiekdavome pačių blogiausių pernai dienų rezultatų. Tai jau laikėme geru lankomumu. Bet pasitaikydavo ir tokių dienų, kai lankomumas buvo 10–20 kartų mažesnis nei 2019 m.

– O kaip į naujus iššūkius reagavo jūsų komanda?

– Iššūkių turėjome, nes situacija taip pasikeitė pirmą kartą. Žinoma, tai palietė ne tik mus, bet ir visus. Prasidėjus pandemijai ir karantinui bendravome su kultūros įstaigomis, muziejais, tarėmės, kaip elgtis.

Galbūt vadovams kilo šiek tiek problemų, nes kartais sprendimai būdavo priimami vėlai penktadienį, o nuo pirmadienio naujus reikalavimus jau reikėdavo taikyti. Organizacinių iššūkių buvo, bet su tuo susitvarkėme.

Su komanda palaikėme nuolatinį kontaktą, bendradarbiavome, todėl didesnių problemų nekilo.

Kadangi turime restauratorių grupę, tai dezinfekcinio skysčio, pirštinių, kaukių bent minimalų skaičių turėjome ir dėl darbo specifikos žinojome, kaip su šiomis priemonėmis elgtis.

Valdovų rūmai
Foto: Organizatorių nuotr.

Turime turinio ir techninių darbuotojų, pirmiesiems dirbti nuotoliniu būdu buvo lengviau. O kai kurie techniniai darbuotojai turėjo eiti į prastovas, beje, kai kurie, ypač vyresnio amžiaus, net norėjo jų, kad nereikėtų blaškytis visuomeniniame transporte važiuojant į darbą.

Su komanda nuolat komunikavome, dalijomės naujausiomis žiniomis, taigi bendravimas ir komunikacija turbūt buvo pagrindinis dalykas, užtikrinantis psichologinio klimato stabilumą.

– Sakoma, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Ar jus, kaip vadovą, šių metų patirtis padarė stipresnį?

– Turbūt. Išmokau dirbti nuotoliniu būdu, nors tuo ir nepiktnaudžiauju. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, nuotoliniu būdu tvarkant organizacinius reikalus, reikia sugaišti dvigubai daugiau laiko nei darbo vietoje.

Be to, išmokau apsisaugojimo nuo pandemijų tvarkos.

Taip pat – kad neverta panašiose situacijose sutrikti. Tiesiog reikia susitvarkyti, kad būtų pasiektas maksimalus saugumas ir psichologinis komfortas. O kartu ir aplinkinius nuraminti, kad net ir esant pavojingai pandemijai laikantis elementarių higienos ir saugumo reikalavimų apsikrėtimo galima išvengti.

– Kaip manote, kokios svarbiausios vadovo savybės krizės laikotarpiu?

– Labai svarbu tiek vidinė, tiek išorinė komunikacija. O sunkiausiais momentais svarbiausia – šaltas ir racionalus mąstymas: svarbu nesutrikti, mąstyti, kokios priemonės yra adekvačios, valdyti informaciją, periodiškai palaikyti ryšį su darbuotojais.

– Sugrįžkime prie lankytojų. Kaip manote, ar po šios pandemijos žmonės atpras gyventi be kultūros renginių, muziejų ir bus labai sunku susigrąžinti jau turėtus lankytojų srautus?

– Taip, turbūt. Žmonės įpras daugiau būti namuose. O ir pasibaigus pandemijai kurį laiką dar gali būti gyva baimė. Viešbučiai ir oro bendrovės kalba, kad pernai metų rezultatų pasieksime galbūt tik 2023 m.

Vydas Dolinskas

Stengsimės susigrąžinti lankytojus, bet akivaizdu, kad, kalbant apie muziejus, mums svarbu ne tik vietiniai, bet ir užsienio turistai, kurie vasaromis sudarydavo didžiąją dalį lankytojų.

– Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar – per antrąjį karantiną?

– Gyvename viskuo – toliau skaitmenizuojame, kartu ir šveičiame grindis, poliruojame, kad lankytojus pasitiktumėme atsinaujinę. Muziejus uždarytas ir dabar tam turime laiko. Vasarą dirbame septynias dienas per savaitę, tada nėra kada atlikti ilgesnių darbų, pavyzdžiui, vaškuoti grindis.

Šiuo metu turime dvi „įkalintas“ parodas: vieną dar spėjome atidaryti prieš pandemiją, kita turėjo būti atidaryta lapkričio 11 d. Atidarymo renginio jau negalėjome surengti ir tikriausiai nebegalėsime, nes net sušvelninus karantino sąlygas muziejų atidaryti būtų galima tik pavieniams lankytojams. Tikėtina, kad pirmą kartą mūsų istorijoje muziejuje ruošime ne parodos atidarymo, o uždarymo iškilmes.

Teoriškai esame bet kuriuo metu pasiruošę atverti duris lankytojams. Muziejuje tikrai galime užtikrinti ne mažesnio standarto saugumo sąlygas nei prekybos centruose.