Praėjusią savaitę Interneto žiniasklaidos asociacija, kurios narės naujienų portalai Delfi, „15min.lt“,„lrytas.lt“, ir UAB „All Media Lithuania“, atstovaujanti TV3, kreipėsi į Europos Komisiją su skundu dėl valstybės pagalbos teikimo LRT. Skunde teigiama, kad skiriant finansavimą nacionaliniam transliuotojui buvo pažeistos valstybės pagalbos taisyklės, o teikiama pagalba gali kelti grėsmę ir iškreipti konkurenciją žiniasklaidos rinkoje.
„Skundo teiginiai ne apie iškraipytos konkurencijos situaciją Lietuvoje, žiniasklaidos rinkoje. Skundo pagrindą sudaro Europos Komisijos leidimo negavimas teikti valstybės pagalbą“, – teigė K. Kačerauskas.
Pasak jo, jei šiuo atveju buvo teikiama valstybės pagalba, tai jai buvo reikalingas EK leidimas. Jį galima gauti arba valstybei pateikus atskirą prašymą, arba atitinkant išimtį, tačiau, jo nuomone, minėtu atveju to nebuvo padaryta.
Skundas atveria kelius diskusijai
„Tačiau tame skunde taip pat tema yra pratęsiama ir šiek tiek giliau: yra diskutuojama ir apie tai, kad apskritai, jei Lietuva būtų nuėjusi į Europos Komisiją tada, kada turėjo, ar ji būtų gavusi leidimą būtent tokiai pagalbos struktūrai. Mes analizuojame įvairių šalių patirtį ir galų gale prieiname prie išvados, kad toks modelis, kuris egzistuoja šiandien Lietuvoje, jo nebūtų galima suderinti su Europos Komisija“, – tęsė teisininkas.
Pasak jo, skundas yra svarbus ir tuo, kad tai atveria kelią diskusijai apie ateitį: kaip pakeisti LRT esamą finansavimo modelį, kad jis atitiktų valstybės pagalbos taisykles ir tam būtų gautas leidimas.
Laidoje negalėję dalyvauti LRT atstovai pateikė komentarą šia tema raštu, kuriame teigė, kad „pastaraisiais metais itin sėkmingai auditoriją auginęs LRT.lt portalas nesudaro konkurencijos dėl pajamų komercinei žiniasklaidai, – LRT savo sprendimu 2019 m. vasarą atsisakė komercinės reklamos LRT.lt portale. Šį sprendimą įtvirtino ir naujasis LRT įstatymas, įsigaliosiantis kitų metų sausio 1 dieną. Be to, LRT savo naujienų portalą vysto tik savo misijos rėmuose, – dažniau tose srityse, į kurias kitiems portalams investuoti neapsimoka“.
„Taip pat norime trumpai pakomentuoti keliamus klausimus dėl LRT biudžeto. Lietuvos visuomeninio transliuotojo biudžetas yra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3,15 karto mažesnis už EBU vidurkį): 2019 m. valstybės biudžeto asignavimai, skirti LRT, sudarė 41,6 mln. eurų. Ketvirtadalis lėšų (8,1 mln. eurų) grįžo atgal į valstybės biudžetą kaip įvairūs LRT sumokėti mokesčiai. Dar 1,67 mln. eurų buvo sumokėta AGATA ir LATGA–A, 2,9 mln. eurų – Telecentrui (valstybės valdomai AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“).Pernai metų didžioji dalis LRT biudžeto sąnaudų buvo skirta turiniui kurti ar įsigyti (61,55 proc.) 7 LRT valdomiems žiniasklaidos kanalams (3 radijo programos (LRT RADIJAS, LRT KLASIKA, LRT OPUS), 2 televizijos programos (LRT TELEVIZIJA, LRT PLIUS), pasaulio lietuviams skirta LRT LITUANICA ir portalas LRT.lt). Pats brangiausias yra TV turinys – jam daugiausia LRT ir skiria lėšų bei resursų“, – teigiama raštu atsiųstame komentare.
Komentuodamas, kokią įtaką konkurencijai žiniasklaidos rinkoje gali daryti valstybės parama, K. Kačerauskas pabrėžė, kad poveikis matomas jau esamose EK bylų praktikose: tiek komerciniai, tiek visuomeniniai transliuotojai galbūt nebekonkuruoja dėl reklamos rinkos, bet yra konkuruojama dėl auditorijos, kuri yra ribotas išteklius, o būtent auditorijos pagrindu grindžiami žiniasklaidos veiklos modeliai. Daliai auditorijos traukiantis iš komercinių verslų į valstybės palaikomą nacionalinį transliuotoją, krenta privataus verslo galimybės rinkoje veikti pagal savo modelį.
Milijoną kainuojančių staklių ir medienos įmonės pavyzdys
Investuotojas A. Variakojis, komentuodamas valstybės pagalbą, pabrėžė, kad valstybės įliejami pinigai į ekonomiką bendrąja prasme yra teigiamas dalykas.
„Bet kas gaunasi konkurencijos atžvilgiu: jei visi gautų tą paramą, tai būtų normalu. Bet jei vieni gauna, kiti – ne? Kas tuomet išeina? Aš nusiperku stakles, kurios kainuoja milijoną, valstybė man kompensuoja pusę milijono, o kitas – negauna tos paramos ir turi skirti visą milijoną. Tai kokie bus kapitalo kaštai tam, kuris gavo pagalbą, ir tam, kuris negavo“, – pavyzdžiu dalijosi diskusijos dalyvis.
Verslo angelų fondo įkūrėjas pasidalijo ir dar vienu pavyzdžiu, kai medienos pramonėje, įliejus keliasdešimt milijonų, įkurta nauja įmonė, kuri pedirbinėjo labai daug medienos, įdarbino kelis šimtus žmonių, produkcija buvo gaminama eksportui.
„Kas vyksta su konkurencija? Atsidaro nauja kompanija, reikia užsipirkinėti rąstų, tada ji pradeda užsipirkinėti rąstų, sukyla kainos ir jau nubyra keletas smulkių įmonėlių, nes jos negali sumokėti didesnių kainų. Tada reikia 200 žmonių naujai įmonei, tai vėl reikia iš mažesnių paimti darbuotojų. Vėl kelios užsidaro. Ir tu pradedi teikti produkciją į rinką, tai gali būti, kad ir kainas šiek tiek dempinguoji. Ir tu tai gali sau leisti, nes gavai iš valstybės keliasdešimt milijonų“, – pasakojo A. Variakojis.
K. Kačerauskas pridėjo, kad valstybės pagalba turėtų būti skiriama padėti išspręsti tam tikras verslo problemas, bet visus sektoriaus žaidėjus ta pagalba turi pastatyti ant tų pačių bėgių, visi turi važiuoti lygiu keliu.
„Labai geras pavyzdys su darbo jėgos problema regionuose. Sakoma, kad yra mažai darbo vietų: nėra žmonių, kurie dirbtų. Tai valstybė turi skirti ar tų žmonių atvežimui, ar mokymui, kad būtų išspręsta verslo problema regione, nes kitaip jis bus Vilniuje ar Kaune“, – aiškino teisininkas. Todėl mintis ne tai, kas gali duoti daugiau, bet rasti konkrečios lokacijos problemą (nėra darbuotojų, nėra elektros laidų ar pan.) ir duoti pinigų problemai išspręsti.
Kodėl visgi kartais nutinka taip, kad skiriant valstybės pagalbą ne tik padedama verslui ir ekonomikai, bet ir kyla grėsmė sveikai konkurencijai?
A. Variakojis tikina, kad valstybės pagalbos atveju reikia iš anksto viską labai gerai apgalvoti: „Pavyzdžiui, atsivedi didžiuosius milžinus, kurie samdo programuotojus, sakykime, „Barclays“. Iš vienos pusės tai yra labai gerai šalies žinomumui, bet vietos įmonės buvo nustekentos, nes buvo atitraukti programuotojai nuo kitų įmonių. Ir kitoms įmonėms tikrai sunkiau pasidarė dirbti“.
Kartu A. Variakojis, kaip fondų valdytojas, teigia, kad Lietuva buvo pasirinkusi daug geresnį kelią, kai pinigai buvo pateikiami per investicinius fondus ir tie fondiniai pinigai patekdavo į įmonės. „Tuomet aš ateinu jau ne su parama, o kaip akcininkas, ir geriausiu atveju valstybė uždirba, blogiausiu – atgaunu pinigus, kur galiu juos vėl investuoti, arba šiek tiek prarandu“, – savo pastebėjimais dalijosi investuotojas.
Ar viešieji pirkimai gali iškraipyti konkurenciją?
Diskusijos eigoje buvo aptartas ir viešųjų pirkimų klausimas: kokiais atvejais viešieji pirkimai, kuriais į ekonomiką įliejama nemažai pinigų, taip pat gali iškraipyti konkurenciją.
K. Kačerauskas įvardijo, kad tai įvykti gali dviem būdais. Vienas iš jų – kai pirkimus laimi valdžios protekciją užsitikrinęs viešojo konkurso dalyvis, o ne efektyviausias. Antra situacija – kai valstybė perka tai, ko iš tiesų galbūt jai nereikia, kaip palaikydama tam tikrą sektorių.
„Pavyzdžiui, krepšinio klubų rėmimas. Vienas miestas suprato, kad negali privačiam krepšinio klubui skirti pinigų, nes tai bus valstybės pagalba, kuriai leidimo negausi, tai jis (miestas - red.) nuperka viso sezono visų rungtynių atitinkamos komandos bilietus. Tai galima sakyti, tai yra tas pats pinigų davimas, nors tos prekės tau iš tiesų nereikėjo“, – akcentavo teisininkas.
Grįžtant prie valstybės pagalbos, A. Variakojis pasisakė už tai, kad verslui valstybė gali daug daugiau padėti, pavyzdžiui, leidžiant atidėti mokesčius, kartu ir socialinio draudimo už darbuotojus.
