Tokie projektai įgyvendinami koncesijos principu, suteikiančiu teisę verslui vykdyti ūkinę komercinę veiklą, perimant viešųjų paslaugų teikimą ar kitų valstybės, savivaldybės funkcijų atlikimą. Tokiu būdų buvo bandoma pastatyti ir nacionalinį stadioną, vis tik, Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) suspendavus statybas, iškilo įvairių klausimų – ar toliau bus įgyvendinami tokio principo projektai? Kodėl vieniems šiuo principu naudotis leidžiama, o kitiems – ne?
Fiasko pasibaigęs dar vienas bandymas išjudinti nacionalinio stadiono idėją jau tampa ir interneto folkloro dalimi: juokaujama, kad tikriausiai greičiau pradėsime komerciniais skrydžiais skraidyti į kosmosą nei turėsime savo nacionalinį stadioną.
Apie tai, kokią žinutę koncesija susidomėjusiems investuotojams siunčia vėl nepavykęs projektas, Lietuvos savivaldybių asociacijų prezidentas Mindaugas Sinkevičius ir Verslo angelų fondo įkūrėjas Algimantas Variakojis kalbėjosi „Atsakingo požiūrio“ diskusijoje.
Atsarga ir skepticizmas konvertuosis į didesnę kainą
Nors Lietuvoje koncesijos principas – gajus ir plačiai taikomas, nepasisekę projektai, tokie kaip Nacionalinio stadiono statybos, meta nemalonų šleifą. Bene visos Lietuvos piliečių lauktas Nacionalinis stadionas greitu metu tikrai nesukvies sporto entuziastų ir profesionalų. Diskutuojama – ar tai nepakenks ateities projektams? Ar Lietuva, galiausiai, turės nacionalinį stadioną, o gal – verslas vengs prie šio projekto prisidėti?
M. Sinkevičius diskusijos metu teigė, kad jau daug merų bandė statyti šį stadioną, buvo ir daug politinio triukšmo, ir kalbų, tačiau kažko apčiuopiamo ar stabilaus – vis dar nematyti.
„Kiekvienas investuotojas, žinodamas kontekstą, nesunkiai ras istoriją ir pasidarys išvadas, kad yra daug rizikos, politinio neapibrėžtumo, neaiškumo, dalykų, kurių neįmanoma įvertinti skaičiais. Daugelis į šį projektą žiūrės su skepticizmu. Atsarga ir skepticizmas konvertuosis į didesnę maržą. Žlugus procesui, investuotojai, įsitraukdami į pakartotinį procesą, pirmo karto nuostolius priskaičiuos. Tai garbės nedaro niekam – norisi tikėti, kad karantino metu, skolindamiesi milijardus, dalį milijonų galėtume skirti Nacionalinio stadiono statybai ir baigti nepavykusią koncesiją, įvykdyti viešųjų pirkimų konkursą ir pastatyti valstybės pinigais. Vis dėlto, norėtųsi, jog savivaldos lygmenyje koncesijos gyvuotų. Viliuosi, jog jos netaps neįmanomos ir išliks kaip sandoris tarp verslo ir visuomenės“, – kalbėjo jis.
Mindaugui Sinkevičiui pritarė ir Algimantas Variakojis – pastarojo teigimu, nemaloniai nutrūkusios Nacionalinio stadiono statybos tikrai pakenks ir investuotojų santykiams su savivaldybe, galbūt – net valstybe.
„Be abejo, visi žiūrės atsargiau. Visas pasirengimas kainavo didelius pinigus, patirti dideli nuostoliai. Jeigu valstybė būtų sąžininga, galėtų nuostolius kompensuoti. Visi šie objektai – matomi, simboliai, tai, kad Ronaldo žaidžia stadionėlyje – žemiau plintuso. Lietuva traukia turistus ir investuotojus su kino teatru oro uoste, kavinėmis sostinės centre, jiems čia įdomu, bet parodžius griuvėsius, iškart susidaromas kitoks įspūdis. Reikia politiškai žiūrėti plačiau – suremti pečiais, net jei prarastume pinigus. Dabar Lietuva pasiskolino kelis milijardus ir niekur jų neįdeda, tikriausiai, ir Vilniaus biudžete buvo numatyta europinių lėšų Nacionalinio stadiono statyboms. Tačiau dabar – jos nenaudojamos“, – sakė Verslo angelų fondo įkūrėjas.
Neaiškumai iš valdžios
Pašnekovas teigė, kad ne tik šį, bet ir kitus koncesijos principu įgyvendinamus projektus gaubia daug nežinios bei nepasitikėjimo – verslui kyla ir daug klausimų, į kurių atsakymo ne visada sulaukia.
„Didžiausia bėda, jog visi neaiškumai ateina iš valdžios – viena tarnyba nesusišneka su kita ir matau, kad valdžią galima pasukti į vieną pusę, verslą – į kitą pusę. Tada, kai gauni dvejopus paaiškinimus, nelabai norisi prasidėti. Verslui nelabai patinka ir tai, kad dideli, geros žemės plotai atitenka kažkokiam konkrečiam verslui, laimėjusiam konkursą, o kiti verslai, kurie, jei laimėjo, tačiau, išties, neturėjo laimėti, yra užspaudžiami, užlaužiami įvairioms smulkmenomis – tada viskas sustabdoma. Nepasitikėjimas liūdina, nes mes iškart prarandame investuotojus, galinčius prisidėti, o tai galėtų mažinti kainą“, – diskutavo Algimantas Variakojis.
Pasak jo, per kelerius metus valdžia konkursams išleido daug pinigų – sumos buvo nemažos, o kainavo tai ne tik valstybei, bet ir pačiam verslui.
„Pavyzdžiui, fondas, kuris ruošėsi finansuoti, turi eilę investuotojų, skyrusių pinigų, samdė teisininkus. Privatus verslas į investicijas žiūri labai rimtai, o kas padengs jų nuostolius? Kitas dalykas, mes griauname tarpusavio santykius su užsienio investuotojais – jie gali savo pinigus nukreipti į kitus projektus, nebenorėti investuoti. Valdžia griauna tą verslą, kuriame dalyvauja investuotojai, galintys padėti sukontroliuoti situaciją, detales“, – aiškino ekspertas.
Valstybė nepasitiki savivalda
Visgi, ar savivaldybėms, valstybei išties reikia verslo pagalbos, norint įgyvendinti tam tikrus projektus? Kaip diskusijos metu sakė Lietuvos savivaldybių asociacijų prezidento Mindaugas Sinkevičius, miestai tikrai nėra finansiškai įgalūs įgyvendintu tam tikrus objektus. Kita vertus, galimybės pasiskolinti savivaldai – komplikuotos.
„Situaciją šiek tiek pagerino virusas – finansiškai valstybei ir savivaldybėms atrišo rankas, tačiau net ir tos atsiradusios galimybės – pusantro procento deficito galimybė nuo savivaldybės biudžeto – Vilniuje gal tai ir rimtos sumos, tačiau mažesnėse savivaldybėse jos neleidžia kažko rimtesnio įgyvendinti. Kadangi finansinio savarankiškumo savivalda neturi, mes prašome centrinės valdžios ja pasitikėti, o centrinė valdžia žino geriau ir pasitikėjimo, deja, neatsiranda. Todėl galimybė veikti ir projektus įgyvendinti koncesijos pagrindais, kai savivaldai nereikia ieškoti savų biudžeto pinigų ar skolintis, yra vienintelis realus kelias realizuoti vieną ar kitą projektą“, – koncesijos reikalingumą paaiškino pašnekovas.
Jis atskleidė, kad Lietuvoje tokių projektų realizuotas ne vienas, pavyzdžiui, Palangos koncertų salė, Druskininkų slidinėjimo arena. M. Sinkevičiaus teigimu, jų bus ir ateityje, tad, situacija Vilniuje sukuria neigiamą foną.
Be koncesijos gali sustoti miestų plėtrą
„Koncesija yra geras pavyzdys: visas pasaulis eina tuo keliu. Nėra nieko blogo, kad verslas investuoja savo ar skolintus pinigus ir gauna dalį pastato užimtumo apmokėjimo iš savivaldybės, dalį – iš komercinės veiklos ir pan. Pasaulyje pilna pavyzdžių, kai statomos ligoninės, požeminės stovėjimo aikštelės. Ne vienas projektas yra numiręs, nes verslas neparodė suinteresuotumo. Tačiau verslas nerodo suinteresuotumo tais atvejais, kai biurokratinis mechanizmas neleidžia priimti greitų sprendimų. Su Vilniaus stadionu turškiamės jau ilgą laiką – investuotas laikas, pinigai, o mes visi sėdime prie suskilusios geldos, stadiono griaučių. Institucijų nesusikalbėjimas ryškus – netikėta, kad paskutinę akimirką užtraukėme rankinį stabdį ir viskas vėl sustojo. Po tokių situacijų man kyla klausimas – tai kokia ateitis Nacionalinio stadiono?“ – susirūpinimą išreiškė jis.
Koncesijos principu įgyvendinami projektai ne tik palengvina savivaldybių finansinę naštą, bet ir užtikrina, kad miestai galės sėkmingai plėstis. Valstybės, kuri nėra turtinga nafta ar kitais žemės resursais, savivaldybėms lėšų tenka ieškoti kitur, tad, verslo noras bendradarbiauti – išties naudingas abiems pusėms.
„Jeigu nebeliktų koncesijos principo, o savivaldybėms projektus tektų vykdyti tik iš savo pinigų, miestų plėtra komplikuotųsi. Tarkime, Jonavos savivaldybės biudžetas – 50 mln., galime skolintis apie 750 tūkst. eurų. Ką už tiek lėšų galima nuveikti? Didesnių projektų atsiradimas vienoje ar kitoje savivaldybėje atsiranda dėl valstybės investicijų programos arba skolinimosi. Šiuo požiūriu, 5 didieji miestai turi daugiau lankstumo, tačiau mažesni miestai neturėtų galimybės pastatyti nieko rimto ar komerciškai patrauklaus. Jei nebūtų koncesijų, Lietuvoje vyktų mažiau projektų“, – aiškino Mindaugas Sinkevičius.
