Vyriausybės priemonių nepakanka
Visų pirma, minėtosios krizės nėra panašios dėl kilimo priežasčių. Pasak R. Vainienės, ankstesnių krizių priežastis buvo neatsakingas finansų sektoriaus elgesys, tuo tarpu, pastaroji krizė kilo dėl ligos.
„Dabar viskas priklauso nuo sveikatos priežiūros – juk kalbame apie žmonių gyvybę. Tad turime visai kitas krizės šaknis, kitokią eigą. Kitoks turi būti ir valstybių bei verslo atsaką – man pačiai tai visiškai nauja realybė. Žinoma, galų gale, reikės susitvarkyti, tad atsigavimo laikotarpis, turbūt, bus panašus kaip po ankstesnės krizės – dalis turės išmokti taupyti, kitiems teks pakeisti savo veiklos pobūdį, reikės laiko, kad uždaryti verslai „užsikurtų“ iš naujo. Tačiau dabartinis laikotarpis yra visiškai kitos“, – aiškina ekonomistė.
Vis tik, jos teigimu, valstybė pasimokė iš tuometės krizės. Tai matyti iš įvairiausių paramos programų, mokesčių atidėjimų – nėra ir naktinės mokesčių reformos.
„Yra lyg nerašytas pažadas neįvedinėti naujų reguliavimų, nekelti mokesčių, tad, manau, kad pamokos tikrai yra išmoktos. Verslai, kita vertus, tokiai krizei nebuvo pasiruošę – finansiniai nuosmukiai visada pasireikšdavo kitokiais „simptomais“. Visa tai jusdavosi per kreditavimo apimtis, palūkanų normas, žaliavų kainas“, – priduria Rūta Vainienė.
Su šia nuomone sutinka ir politologas Klaudijus Maniokas – tiesa, tarp šių dvejų krizių jis įžvelgia ir panašumų.
„Kalbu apie vartojimo susitraukimą ir ekonomikos smukimą. Žiūrint šiuo aspektu – lyginti galima, kaip ir ieškoti priemonių kaip sušvelninti krizės poveikį. Tiesa, šitas šokas yra šiek tiek asimetriškas, nes ne visur kritimas yra vienodas, o kai kur jo išvis nėra. Yra trys verslo grupės, kurios nukentėjo labiausiai. Tai yra verslai, kurie dėl karantino iš viso sustojo – kai kurie specialistai skaičiuoja, kad tai sudaro nuo 10 iki 20 proc. mūsų bendro vidaus produkto. Antrą grupę sudaro verslai, kenčiantys nuo pasiūlos sumažėjimo. Trečia grupė nukentės netiesiogiai – joje, pavyzdžiui, yra eksportuotojai“, – aiškina jis.
Kalbėdamas apie vyriausybės reakciją ir veiksmus, K. Maniokas išskiria, kad Lietuvos valdžia elgiasi panašiai, kaip ir kitos vakarų valstybės – pavyzdžiui, įvedė verslo likvidumą, kalba apie kompensacijas darbuotojams. Vis dėlto, jis pabrėžia, jog tai – tik pradžia ir visos priemonės privalo pradėti veikti.
„Tačiau jau dabar galime matyti, kad trūks paklausos skatinimo priemonių, naujų investicinių projektų – Vyriausybei teks rimtai padirbėti. Čia yra valstybės gebėjimų išbandymas – pamatysime, kaip institucijos sugebės greitai pritaikyti suplanuotas priemones. Be to, akivaizdu, kad tas priemones reikės nuolat tikslinti ir taikyti prie besikeičiančios situacijos“, – prideda politologas.
Atsakingi prekybos tinklai – aprūpinti apsaugos priemonėmis
Kalbėdama apie verslą šiuo laikotarpiu, R. Vainienė pastebi, kad čia jau vyksta pasikeitimai – prekybininkai pasidalino į dvi kategorijas: tie, kurie dirba labai daug ir, priešingai, kurie nedirba visai.
„Tiems, kurie dirba labai daug, staiga išaugo darbuotojų poreikis – reikėjo įdarbinti naujų žmonių, tačiau sveikatos pažymėjimų – privalomų visiems, dirbantiems su maistu – išdavimas buvo sustabdytas, mat tai priskiriama prie profilaktinių paslaugų. Negalėjome įdarbinti darbuotojų, nes jie, atėję iš kito sektoriaus – kad ir prekybos – tiesiog neturi tokios pažymos. Tad įvyko virtualus bendradarbiavimas su vyriausybe, priėmusia teisės aktus, kurie laido šią problemą išspręsti ir veikla sėkmingai vykdoma“, – sako ji.
Tuo tarpu, užsiminus apie atsakingą prekybininkų elgesį, ekonomistė išskiria, kad pagrindinė atsakomybė yra užtikrinti, kad parduotuvės būtų pilnos prekių, taip pat aprūpintis įvairiomis apsaugos priemonėmis – pirštinėmis, dezinfekciniais skysčiais, uždengtomis kasomis, padidinta ventiliacija ir panašiai.
