Neretai skubame, užsibrėžiame vis naujus tikslus, troškimai veja troškimus ir nėra kada sustoti, atsikvėpti. Pavyzdžiui, stato žmogus savo svajonių namą, atiduoda visas jėgas, kasdien lieja prakaitą vildamasis, kad štai, kai pastatys, tada jau tikrai atsipūs. Tačiau jį pastačius dažnai nebelieka noro džiaugtis. Lauktas pasitenkinimas, malonus atokvėpis taip ir neaplanko.
Tada žmogus ima kone desperatiškai ieškoti naujos veiklos, aukojasi dėl jos ir be atvangos pluša. Sumanymus įgyvendina, lūkesčius patenkina, bet laimės pojūčio vėl nepatiria - užburtas ratas. „Šią būseną galima pavadinti vidiniu užsiprogramavimu nuolat jausti nepasitenkinimą. Akivaizdu, kad žmonės nemoka džiaugtis procesu, nors būtent jis turėtų teikti didžiausią malonumą", - sako Lesinskienė.
Skirtingos vertybės
Kiekvieno žmogaus fiziniai, intelektiniai ir materialiniai ištekliai yra riboti, todėl savo gebėjimus reikia vertinti sveiku protu. Tai, kad bijome užsisėdėti vienoje vietoje, siekiame tobulėti, mokomės visą gyvenimą ir ieškome naujų iššūkių, visai natūralu ir žmogiška. Svarbiausia, anot psichiatrės psichoterapeutės, - išmokti ramiai viskuo pasidžiaugti. Tai brandžios asmenybės požymis.
Laimė yra tam tikra gyvenimo kokybės ir dvasinės savijautos išraiška. Visi turime skirtingas vertybes ir gyvenimo prioritetus, todėl tai, kas yra laimė ar nesėkmė, įsivaizduojame skirtingai. Klausdami, ar žmogus jaučiasi laimingas, dažniausiai norime išsiaiškinti, ar jis džiaugiasi, kad gyvena, ir tuo, kaip gyvena. „Teiraudamiesi apibendrintai sulaukiame labai neapibrėžtų atsakymų - taip arba ne. O ką tai reiškia? Kas slypi už atsakymo, jog žmogus nėra laimingas?
Perklauskite, ko jam trūksta iki visiškos laimės? Sveikatos? Pinigų? Mėgstamo darbo? Įdomios kelionės? Atostogų? Mylinčio žmogaus šalia?" - pataria Lesinskienė.
Atgal į gamtą
Neretai žmonėms sudėtinga konkrečiai apibūdinti savo savijautą. Dažnai jie net sau neprisipažįsta, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Todėl mintyse nusibraižykite skalę ir savijautą pamatuokite tarsi termometru. Pavyzdžiui, žemiausia skalės padala galėtų reikšti, kad jaučiatės visiškai nelaimingas, o aukščiausia rodytų absoliutų pasitenkinimą. Arba ant popierėlio surašykite dalykus, kurie jums patys svarbiausi ir aktualiausi. Prie jau patenkintų lūkesčių sudėkite pliusus, kitus, dar neįgyvendintus troškimus, pažymėkite minusais. Paskui suskaičiuokite, kokių ženklų yra daugiau, ir taip pamatuokite savo laimės dydį.
„Ėmęsi analizuoti žmonių laimės formules pastebėtume, kad kiekvienos komponentai skiriasi. Jie priklauso nuo filosofinių, religinių ir etnokultūrinių įsitikinimų. Štai pagal Rytų filosofijos pasaulėžiūrą žmonės ir nieko neturėdami gali būti laimingi. Jiems svarbu neprisirišti prie daiktų ir netapti jų vergais. Beje, neseniai per vieną seminarą įvairių profesijų žmonių buvo paprašyta nupiešti savo laimingą dieną. Atrodo, neįtikima, bet visi iki vieno nupiešė įvairius gamtos kampelius, saulę, gėles, miškus ir panašiai. Vadinasi, žmonėms reikia gamtos prieglobsčio, joje daugelis randa ramybę", - pasakoja Lesinskienė.
Baimė džiaugtis
Pasitaiko, kad žmonės nerimauja, jog laimė baigsis, ir dėl to neišgyvena jos visu stiprumu. Kartais dėl emocinių skaudulių, patirtų vaikystėje, suaugusieji negali arba nemoka mėgautis visiška laime. Labai svarbu, kad pirmais savo gyvenimo metais vaikas pajustų, jog pasaulis nėra priešiškai nusiteikęs. Kad ištikus nesėkmei jis nenusiviltų ir suprastų, jog visas klaidas įmanoma ištaisyti ir rasti būdų, kaip išnarplioti vieną ar kitą gyvenimo galvosūkį. Kad nesklandumus galima įveikti. Kad išbandymai užgrūdina ir sustiprina. Tai, ką vaikas patiria augdamas, turi didelės reikšmės jo laimės pojūčiui, tapus brandžiu žmogumi. Kai kurie žmonės vaikystėje išsiugdo nepaaiškinamą baimę džiaugtis viešai - esą negražu, nesmagu prieš aplinkinius.
Kiti, priešingai, net ištikus nelaimei sugeba joje įžvelgti teigiamų dalykų ir jaučiasi laimingesni už tuos, kuriems, regis, visada sekasi. Šios kategorijos žmonės moka net siekdami didžiųjų tikslų mėgautis mažomis pergalėmis ir pastebėti mielas smulkmenas - tai brandžios asmenybės. Įmanoma būti visiškai laimingiems, tereikia išmokti džiaugtis tuo, ką sukūrėme šiandien.
Eglė Gabrėnaitė, aktorė
Oi, kalbėti apie laimę beveik tas pat, kas mokyklos laikais spręsti algebros ar trigonometrijos uždavinius, kurie man buvo praktiškai neperkandami riešutėliai. Laimė - tai sekundė. Dėl toji tokia laukiama ir graži. Gal prieš kokį pusmetį pas mane svečiavosi anūkas, atvykęs iš Maskvos. Buvo žiema, pavakarys - ne vakaras dar, bet jau ne diena. Gulėjome su juo didelėje lovoje, o tarp mudviejų drybsojo mano katė ir murkė. Už lango tvyrojo tokia tyla, kad net buvo girdėti, kaip krinta sniegas. Tą sekundę pamaniau, jog esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Tačiau tai buvo sekundė...
Kai tėvai mokėsi Maskvoje, mane močiutė atsivežė Lietuvą. Gyvenau Tytuvėnuose. Iš jų išvykau septynerių ar aštuonerių metų ir daugiau ten nebuvau. Taip susiklostė - seneliai persikraustė į Kauną. Pusę pasaulio apkeliavau, bet į Tytuvėnus kelias niekaip neužsukdavo. Kartą rašytojui Romualdui Granauskui pasiguodžiau, kad man Tytuvėnai yra kaip pasakų šalis. Ir draugai, ir brolis žadėjo nuvežti, bet niekaip - vis pro šalį. Granauskas pasakė, jog nereikia grįžti į tas vietas, kuriose buvai laimingas.
Dabar pas mane užsuko nuostabiu automobiliu mokinys ir tarė: „Egle, žinau, kad labai norite į Tytuvėnus. Sėdame ir nuvažiuojame". Taip ir padarėme - nebuvau ten penkiasdešimt metų. Kiek sapne ėjau į tą Tytuvėnų bažnyčią, kiek leidausi nuo kalniuko, kiek sėdėjau ant suoliuko prie namo, kuriame gyvenau... Ir galite įsivaizduoti: įeinu į bažnyčią - viskas atitinka sapną. Pakerta kojas, pradedu verkti. Namo nerandu, bet randu tą gatvelę, kurioje jis stovėjo. Tai tokia laimė, toks stebuklas! Sugrįžau į vaikystę, kai man buvo penkeri metai. Sakau, greitai važiuokime iš čia, nes tai - sekundė. Paskui pradėsiu matyti, kad viskas apleista, kad miškas nebe toks pasakų miškas, koks buvo kadaise...
Laimė yra tai, kiek pats jos duodi kitiems (ojojoj, kaip gražiai pasakiau). Iš tikrųjų, kiek pats esi švarus, kiek gali kitam paglostyti galvą, pabučiuoti praeinantį pro šalį žmogų. Pagirti, kaip gražiai kas nors šiandien vaidino. Vadinasi, kad daug kas priklauso nuo mūsų. Šią sekundę esu beveik laiminga. Tegu tas vienas kitas procentas lieka - tfiu tfiu tfiu, kad neprisikalbėčiau. Esu patenkinta savimi kaip žmogus, kaip moteris, kaip mama.
Sigitas Parulskis, rašytojas
Na, nežinau. Neužsiimu tokiais niekais kaip mąstyti apie laimę. Juk tai abstrakcija, kuri nieko nereiškia. Jei malonumą vadinsime laime, vadinasi, ir šalto vandens stiklinė karštą vasaros dieną yra laimė. Galima kelias valandas filosofuoti ir nieko nepasakyti. Laimė būna tada, kai žmogus jaučiasi laimingas. Ir viskas. Kiekvienas ją jaučia individualiai - tai vertybių klausimas. Kas nors pasakys, jog laimingas yra todėl, kad sveikas. Kitas iš to tik pasijuoks, nes jam laimė - turėti milijoną litų. Trečias išsišaipys iš abiejų, mat jam svarbiausia, kad pimpalas būtų 25 centimetrų ilgio. Tik bukapročiai gali svarstyti apie laimę - tai bergždžias reikalas.
Alfredas Bumblauskas, istorikas
Apie moteris ir laimę nieko neišmanau, o jei dar kas nors paklausia apie meilę - iš viso sutrinku. Žinau tokią sentenciją: „Sakoma, kad visi žmonės laimingi vienodai, o nelaimingi savaip". Tačiau jei paprašytumėte teoriškai pagrįsti, kodėl taip yra ir apskritai, ar tai tiesa, neturėčiau jokių argumentų šiai liaudies išminčiai įrodyti. Todėl neprašykite (juokiasi).
Laima Kybartienė, TV laidos „Sveikinimų koncertas" vedėja
Svarbiausia - išsiaiškinti, kas esu ir kas man yra ta laimė. Apskritai manau, kad laimė yra tada, kai gali išreikšti save ir suteikti sau tai, ko tuo metu labiausiai reikia. Jei nori dainuoti - dainuoji, jei verkti - verki, ir dėl to visiškai nesigrauži. Tai nėra kokia nors anarchija ar išprotėjimas, suteikti sau laisvę pasirinkti - man didžiausias malonumas. Žmonėms, kurie prisirišę prie materijos, neretai iki visiškos laimės reikia buto, kad dukra ištekėtų, ir panašiai.
Manau, laimė - tai būsena, duota nuo gimimo. Vidinis atsipalaidavimas ir gebėjimas save perskaityti yra begalinė laimė. Kiekvienas laimę interpretuoja savaip. Žmogus gali ieškoti, nenusiraminti, eiti, klupti, klysti, tačiau svarbiausia - jis turi žinoti, kodėl jam to reikia. Laimingi tie, kurie realiai supranta, kas yra gyvenimas, įpina į tą gyvenimą vidinį atsipalaidavimą, meilę sau, kitiems ir nepraranda žemės iš po kojų net tada, kai atrodo, jog viskas aplinkui griūva.
Juventa Mudėnienė, TV laidos „Geri laikai. Blogi laikai" vedėja
Vėl pasakysiu kvailai: kiekvienas laimę suvokia pagal savo sugedimo laipsnį. Nežinau, iš kur ji atsiranda, tačiau nemanau, kad laimė - tai stebuklas, juk gali mus aplankyti kasdien. Iš mažų džiaugsmų susideda didžiulė laimė. Nebūtina įsigyti žiedą su briliantu, kad jaustumeisi pakylėtas. Toks pojūtis gali užplūsti ir žiūrintį gražų meno kūrinį. Laimė - tai tiesiog pozityvus mąstymas, tai, kas yra čia ir dabar.
