Truputis istorijos...

Anot Viliaus Purono, jau paleolito laikais lietuviai kopinėjo ir valgė laukinių bičių medų, kuris tada ir vėliau atstojo cukrų. Pranės Dundulienės teigimu, cukrus Lietuvoje paplito tik po Pirmojo pasaulinio karo. Vietoje jo žmonės valgydavo iš cukrinių runkelių išvirtą cukrų arba vartojo medų. Iš juo pasaldintos tešlos kepdavo meduolius.

Pirmieji meduolių gamintojai tešlą ilgai brandindavo. To laikmečio kulinarijos meistrai sakydavo, kad tik iš ilgai brandintos tešlos galima iškepti gerą meduolį. Kai kurie rašytiniai dokumentai tvirtina, jog tešla būdavo laikoma net 10–20 metų. Tuometiniai konditeriai turėjo tokį paprotį: gimus dukrai, būdavo užminkoma tešla ir ji laikoma tol, kol dukra ištekėdavo, o vestuvėms iš tos tešlos buvo kepami ypatingi meduoliai.

Lietuvių vestuviniuose papročiuose minimas karvojus, kurio pavadinimas išlikęs iki šių dienų. XII a. rašytiniuose šaltiniuose pasakojama, kad karvojaus turėdavęs paragauti kiekvienas vestuvių dalyvis. Štai tokį veliuoniečių svočios karvojaus aprašymą pateikia Pranė Dundulienė:„Būdavo apvalus, papuoštas paukščiukais, kiškeliais. Ant jo stovėdavo šaulys, pasiruošęs šauti į stirną ar volungę. Į karvojų būdavo įsmeigtos trys – devynios balto vaško žvakelės, apkaišytos rūtomis, žiedais, putino ar vyšnių uogomis“.

Karvojus – dabartinio svočios ar jaunosios torto pirmtakas. Tortas – baroko laikų kūrinys, manoma, kad į Lietuvą jis atkeliavo iš Italijos ir tapo pagrindiniu saldaus stalo akcentu. Lietuvių liaudies pasakose ir dainose minimas ragaišis. Pastarasis buvo kepamas ne tik iš kvietinių, bet ir miežinių bei grikinių miltų.

Didelę įtaką Lietuvos kulinariniam paveldui padarė karalienė Bona. Rašytinių šaltinių teigimu, ji buvo veikli, principinga, labai žavėjosi italų virtuve. Manoma, kad būtent ji išmokė lietuvius kepti ir valgyti saldžius pyragus. Iki tol, tokias gėrybes atsiveždavo iš Italijos, kur juos gamindavo... vaistininkai.

Atliekant Vilniaus Žemutinės pilies archeologinius darbus, buvo surastos maždaug XVa. maisto liekanos: vyšnių, slyvų, vynuogių kauliukai. Tai tik įrodo, kad ant valdovų vaišių stalo puikuodavosi ir iš svetur atvežti vaisiai. Kituose šaltiniuose teigiama, kad Radvilų dvaras skendėjo soduose, kuriuose buvo gausu vyšnių, obelų, kitų retų medžių. Todėl ant rūmų stalo puikuodavosi žali ir kepti vaisiai, netrūko ir atvežtų razinų, figų ir t. t. Teigiama, kad karališkam stalui saldumynus veždavo ir iš Rytų.

Šiandien tikriausiai neįsivaizduojame desertų asortimento be ledų. Šio stebuklingo deserto užuomazgų randame 551–479 m. pr. Kr. Konfucijaus veikaluose. Manoma, kad pirmieji ledus išrado kinai. Kaip ir daugelis to meto „išradimų“, taip ir ledai buvo skirti sveikatai taisyti. Buvo manoma, kad ledai yra veikli priemonė nervams gydyti. Tačiau šis vaistas buvo toks skanus, kad tapo smaližių mėgstamu desertu.

Manoma, kad Europoje pirmieji ledus pradėjo gaminti italai, Prancūzijoje ledus išpopuliarino karalienė Mediči, o į Lietuvos dvarus ledai atkeliavo maždaug XVII a. Jų gamybos technologija buvo gan primityvi ir išliko nepakitusi gan ilgai.

1936 metais išleistoje kulinarijos knygoje „Didžioji virėja“ pateikiama štai tokia ledų gamybos technologija:„Supylus masę į formą, apdėtą ledu, užpilti druska, sukti apie pusę valandos, pažiūrėti, jei sustingę, tai išimti lyžele, uždengti popierium, užvožti viršeliu, viršų apdėti ledu, užpilti druska ir palikti kelias valandas. Paduodant nuimti viršelį ir popierių, formą išversti į pusdubenį, dengtą servetėle...“

Pirmoji automatinė ledų šaldyklė buvo pristatyta 1951 metais maisto pramonės parodoje Berlyne.