Tačiau kaip valstybė naudoja esamus finansinius išteklius, pademonstruosiu pavyzdžiu. (Kalbu apie valstybės vaidmenį Lietuvos įvaizdžio strategijos kūrime. Šiandien jokios strategijos nėra. O ir negalėjo būti! Su tokiu jomarku mūsų politikoje, nei mūsų politikams, nei mūsų biurokratams, rankos neprieina prie tos strategijos. Ir politikai, ir biurokratai, gyvena tik šia diena, nes net ir Lolišvili su savo tualetiniu popieriumi nesugebėtu jiems atskleisti kiek laiko jie išbus savo pareigose. Susidomėjimas atsiranda nebent nusimačius galimybei „kanalizuoti“ pinigus finansuojant tą „įvaizdžio kūrimo strategiją“).
Taigi, apie pavyzdį: Ūkio ministerija iš ES Struktūrinių fondų paskyrė 1,14 mln. litų VĮ „Turizmo fondui“ prie Turizmo departamento. Ši didžiulė pinigų suma (po mokesčių) skirta šalies turizmo ir prekės ženklo, tai yra ženklo (vieno logotipo) sukūrimui. Kartoju: vieno ženklo turizmo sektoriui atpažinti kūrimui.
Tuo pat metu, praėjus vieneriems metams, (2006 05 30) Lietuvos vyriausybės kanceliarijos paskelbo konkuro laimėtojas paprašė 800 000 litų Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijai rengti. Šis konkursas yra istorinis, seniai lauktas ir nepaprastai naudingas Lietuvai. Sutartis pasirašyta su konsorciumu, kurio viena iš kompanijų yra pasaulinė lyderė strateginių komunikacijų srityje - “Chime Communications plc” (Didžioji Britanija). Kitos dvi yra VĮ „Europos namai“ ir Sociologijos tyrimų centras „Vilmorus“.
Taigi, norint sukurti įvaizdį, reikia tartis dėl tos vienintelės mūsų lietuviškos, nevienareikšmės, daugialypės sielos sąvokos. Ar tokia yra? Yra: mūsų istorija, mūsų gamta, mūsų kultūros ypatumai. Tai yra visa tai, kas mums sukelia emocijas vien tik išgirdus gaidą, ženklą, simbolį. Pabrėžiu žodį – mums. Mat kitiems verslininkai jau teikia masinio vartojimo mūsų šalyje projektus: vandens parkus, akropolius, europas. Tai yra tai, ko pilna visuose Europos valstybėse.
Tačiau mūsų skiriamasis ženklas ir yra mūsų jau minėta siela. Jau girdžiu nusivylusius balsus, neva pas mus vyrauja vien tik politinis chaosas, biurokratų nesiskaitymas su nebiurokratais, nepotizmas, girtuoklystė ir taip toliau. Vienu žodžiu, ką turime parodyti? Juolab, kad šalį jau paliko virš trijų šimtų tūkstančių gyventojų ir kiekvienas iš jų su baisia, vargana gyvenimo patirtimi bagaže. Bet yra važiuojama ir kita kryptimi.
Po trisdešimties metų bastymosi po pasaulį grįžau namo ir esu begalo laimingas dėl tokio savo apsisprendimo. Ir ne aš vienas grįžtu namo. Tik kitų sugrįžusiu galbūt nelabai ir ne visuomet matosi. Patikėkite, mes nesame blogesni, menkesni už kitus. Žinoma, galima nuolat mazochistiškai talžyti save, bet tai jau tampa nuobodybe. Su tokiu požiūriu galima sukurti tik įvaizdį turistui-mazochistui, apsilankiusiam Grūto parke pasižiūrėti, kaip kadaise gyveno sovietiniai papuasai ir sušukti: „Kokia laimė! Mes šito išvengėme“.
Ką turi, sakykime, švedai? Gamtą, I. Bergmaną, A. Lindgren, karalių Carlą Gustavą XVI, ABBA, “Absolut Vodka”. Mes taip pat turime gamtą, knygas, dainas, E.Nekrošių, O. Koršunovą, senamiesčius, miestelius su dar prieškarine aura, piliakalnius, cepelinus, kaimo sodybas, Kuršių Neriją. Tam, kad visa tai deramai būtu pateikta (sutvarkius) turistui, reikia kreiptis į verslininkus, jiems sudarant mokestines lengvatas kultūros paveldo išsaugojimui, pramogų parkų a la “Kristiandsyrepark” arba “Tusenfrid” Norvegijoje, arba “Kolmorden” Švedijoje kūrimą.
Šie parkai nieko bendro su Disneilendo vartotojiška filosofija neturi. Minėti parkai skirti šeimai, vaikams, gamtos pojūčiui, etnoistorijai, susipažinimui su gyvūnais. Ir visa tai mažame, nedidelę šalį atspindinčiame formate, nors prie tokio mažo formato parkų vasarą kasdieną eilėje stovi po dešimt tūkstančių žmonių ir parko metinė apyvarta apie šimtas milijonų Norvegijos kronų.
Pastabus šio straipsnio skaitytojas, matyt, jau suprato, apie ką kalbu: nagi, apie emocijas. Informacija, nesukelianti emocijų, greitai išnyksta užmarštin. Be abejonės, informacijos apie mūsų šalį skleidimas yra būtinas, bet, kartoju, informacija, sukelianti emocijas, nusėda reikalingoje vietoje. Tokia, su emociniu užtaisu informacija atkreipusi pasaulio dėmesį į mus yra milijonas susikibusiu rankų skelbiantis pasauliui nedviprasmišką žinią, sausio skerdynės, Ignalinos atominė jėgainė, Paksogeitas, mugė Japonijoje, Frankfurto ir Goteborgo knygų mugės, krepšinis, “LT United“, neįvestas euras.
Mums gyvybiškai svarbu atkreipti svečių dėmesį į save taip, kad tas dėmesys išliktų jų emocinėje patirtyje. Todėl visų pirma reikalingi stambūs projektai pačioje Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl nesurengus Europos chorų festivalio Lietuvoje? Mes jau žinomi dėl savo dainuojančios revoliucijos. Chorų judėjimas Skandinavijoje yra masinis. Todėl reikia kreipti dėmesį į pilietinius judėjimus, saugančius ir teigiančius etnokultūrą. Tarkim, vienais metais Skandinavijos etnokultūros festivalis Lietuvoje, kitais - Prancūzijos ir taip toliau. Gatvės ir aikštės turėtų atgimti nuo dainų ir šokių.
Jeigu galima surinkti apie tūkstantį baikerių, galima ir sėkmingai organizuoti tokį pasikartojantį skirtingoms etnokultūroms skirtą festivalį. Žinoma, yra ir kitų idėjų, bet pagrindinis jų kiekis turėtų būti skiriamas masiniams renginiams, pritraukiantiems aibę turistų vienu metu. „Vilnius ne Paryžius“, pasakys kas nors. Ne. Ir ne Jeruzalė, o ir Kristus nėra gimęs Lietuvoje. Ir ačiū Dievui. Kitaip turėtume savižudžius „ant kiekvieno kampo“.
Bet koks valstybės lygmenyje kuriamas įvaizdis turi remtis konkrečiais faktais ir tų faktų teigimu: palankus investicinis klimatas, išvystytos komunikacijos ir lengvas susisiekimas, saugumas gatvėse, aukšto lygio medicininis aptarnavimas, kalbos mokėjimas ir aptarnavimo lygis valstybės institucijose. Šiose srityse, deja, viskas ne taip gražu, bet ir ne katastrofa.
Taip pat nedera pamiršti pagrindinio konteksto: lietuviškos sielos ypatumai požiūryje į savo istoriją, gamtą, kultūros paveldą. Čia glūdi mūsų patrauklumas ir galimybės. Turime pakankamai parodyti pasauliui. Vienareikšmio įvaizdžio kaip ir nėra. Bet visų pirma pradėkime nuo savigarbos, pagarbos savo praeičiai, savo esamajam laikui, tikėjimo ateitimi. Tai būtų pats geriausias mūsų Lietuvos „prekės“ ženklas.