Pirmoji pusė – Turkijos dienraštis „The New Anatolian“
Turkijos, Graikijos ir Kipro santykius pastaruoju metu žymėjo keli pagrindiniai riboženkliai: tragiški turkų ir graikų lėktuvų bei laivų susidūrimai Egėjų jūros regione, Kipro grasinimai vetuoti derybų dėl Turkijos narystės pradžią ir galiausiai susitarimas tas derybas vis dėlto pradėti, taip pat neseniai vykęs Graikijos užsienio reikalų ministrės Doros Bokoyannis vizitas į Ankarą.
Apie šį vizitą Turkijos spauda rašo labai kritiškai. „Vakaruose nieko nauja!“ – piktinasi Huseyinas Bagcis straipsnyje „Turkų ir graikų tango ar tik sirtakis?“ anglų kalba leidžiamame dienraštyje „The New Anatolian“. Pasak apžvalgininko, Atėnai tik apsimeta bandantys kurti pasitikėjimo atmosferą, tačiau ir toliau nepasitiki turkais.
H. Bagcis rašo: „Visais savo pareiškimais D. Bokoyannis siekė įteigti, kad dėl visko kalta esanti Turkija, o Graikija geranoriškai bandanti sušvelninti Turkijos „kaltę“ ir remianti jos narystę ES, tarytum Graikija pati nėra padariusi jokių klaidų“.
Turkų analitiko nuomone, niekam tikę buvo ir Graikijos ministrės žodžiai, kad „Nikosija (Kipro sostinė. – V. V.) lieka vienintelė padalyta Europos sostinė“. H. Bagcis klausia: „Ar, pasak D. Bokoyannis, vien Turkija yra atsakinga už tai, kas vyksta Kipre? Ji tikriausiai tyčia pamiršta ne tik pastarųjų rinkimų pietų Kipre baigtį, kai Kipro graikai aiškiai parodė nenorintys sugyventi su turkais, bet ir tai, kad jie atmetė Annano planą (salos susijungimo planas, Kipro graikų atmestas 2004 m. referendume. – V. V.)!“
Autorius apgailestauja dėl tokios Graikijos pozicijos, nes nori ar nenori Kipro graikai ir turkai taikytis, „jiems tikriausiai kažkada teks sugyventi, ir ne tik vienoje saloje, bet ir ES, kai į ją įstos Turkija“, – pažymi H. Bagcis. Straipsnio pabaigoje jis džiaugiasi, kad, „laimei, Graikija ir Kipras – tai ne visa ES“, ir „Bendrijoje yra Turkiją užtariančių valstybių“, pavyzdžiui, Didžioji Britanija.
Kitas „The New Anatolian“ apžvalgininkas Farukas Demiras nedviprasmiškai pasisako už abiejų salos dalių nepriklausomybės pripažinimą. Straipsnyje pavadinimu „Rytų Viduržemio jūros stabilumo raktas: viena sala, dvi valstybės“ jis sako, kad „atėjo laikas realistiškai pažvelgti į vadinamąją Kipro problemą ir liautis žaidus „šešėlių žaidimą“.
Pasak jo, būtinos abipusės nuolaidos, Vakarų valstybėms laipsniškai švelninant šiaurės Kipro ekonominį embargą, o Turkijai pripažįstant pietų Kiprą. Tačiau bet koks jėgų pusiausvyros saloje pasikeitimas neatitiktų, F. Demiro žodžiais, nei Vakarų, nei Turkijos interesų, taip pat ir vis mažiau į susivienijimą linkusių pačių kipriečių lūkesčių.
Pasak jo, jei turkai būtų priversti atsitraukti Kipro klausimu, jiems tai reikštų gėdingą pralaimėjimą ir sukeltų šalyje „9 balų politinį ir karinį žemės drebėjimą“.
„Jeigu išties siekiama surasti Turkijai ir sąjungininkams priimtinausią sprendimą, jeigu išties norima užtikrinti regioninį ir pasaulinį energetinį saugumą, jei išties siekiama išsaugoti Turkijos vidaus politinį ir karinį stabilumą, jei išties linkima laimės abiem Kipro saloje gyvenančioms tautoms – tėra vienas sprendimas: viena sala, dvi valstybės“ – reziumuoja „The New Antolian“ analitikas.
Tačiau vargu ar pavyktų taip lengvai susitarti tiek su Graikija, tiek su ES dėl tokios išeities. Turkai dėl to kaltina europiečių, o ypač Kipro graikų užsispyrimą. „Ieškomi sukalbami graikai!“ – negaili šauktukų šitaip pavadintame straipsnyje dar vienas „The New Antolian“ apžvalgininkas Cemas Oguzas. Kaip ir kiti cituoti turkų analitikai, jis kaltina graikus ir pietų kipriečius rezgant sąmokslą, tad ir su vienais, ir su kitais Turkijai tartis esą labai sunku.
Pylos straipsnyje gauna ir Graikijos užsienio reikalų ministrė D. Bokoyannis, ir ypač Kipro graikų lyderis Tassos Popadopoulos. Pastarąjį autorius kaltina dėl bekompromisio siekio matyti Kiprą tik suvienytą ir visiškai helenizuotą (sugraikintą) bei nenoro priimti Kofio Annano sureguliavimo planą.
C. Oguzas rašo: „Regėdamas tokį užsispyrimą, esu visiškai įsitikinęs, kad net jeigu Turkijos vyriausybė ir sutiktų įsileisti į šalies uostus Kipro graikų laivus ir orlaivius, tas mūsų senas geras draugas T. Popadopoulos vis vien nesėstų prie stalo aptarti Annano plano“.
Štai tokią užsispyrimo diagnozę turkų apžvalgininkas siūlo Kipro graikų lyderiui ir daugeliui kitų „draugų“ Atėnuose ir Nikosijoje. Jo žodžiais, Turkijai belieka sulaukti iškylant sukalbamesnių graikų lyderių.“
Antroji pusė – Kipro „Sunday Mail“ ir Graikijos „Athens News“
„Graikijos ir Kipro spauda santykių su Turkija klausimu yra kur kas santūresnė. Gal jie iš tikrųjų turi mažiau argumentų ginče su karštais kaimynais azijiečiais, o gal suveikia labiau savikritiškas europietiškas mentalitetas? Pažymėtina, kad Graikijos laikraštyje anglų kalba „Athens News“ žodis pasisakyti Turkijos ir Graikijos santykių tema suteikiamas buvusiam amerikiečių diplomatui, o Kipro spaudoje negailima kritikos ne tiek Turkijos, kiek savai vyriausybei dėl požiūrio į problemos sureguliavimą.
Sarkazmo ir karčios ironijos kupinas Kipro „Sunday Mail“ vedamasis sekmadienio komentaras „Trigubas antausis mūsų vyriausybei“. Pasak apžvalgininko, „antausis (ar pliaukštelėjimas per veidą) yra vienas mėgstamiausių mūsų (t. y. Kipro) politikų ir žurnalistų posakių. Kokią kritišką pastabą Turkijai beišsakytų koks užsienietis, jie jau kalba apie „antausį Turkijai“ ir švenčia šį įvykį ne ką mažiau nei brazilai pergalę pasaulio pirmenybėse“.
Komentatorius pastebi, kad „retai praeina diena, kad Turkija, kokio Kipro žurnalisto žodžiais, negautų per veidą“, – ironizuoja Kipro „Sunday Mail“. Ir priduria: „Jei Turkiją išties muštų per veidą taip intensyviai, per visus metus ji būtų likusi išvis be veido ir būtų buvusi izoliuota labiau nei Saddamo Irakas“.
Tačiau vėliau autorius pereina prie antausių, kurių sulaukia ne Turkija, o pats Kipras. „Pirmas antausis: autoritetingas Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ smarkiai kritikuoja Kipro graikus, atmetusius Annano planą ir izoliavusius salos turkus. Parlamento rinkimų rezultatai pristatomi kaip nacionalistų pergalė, o Kipro turkams vos nepasiūloma pasekti Juodkalnijos pavyzdžiu ir kurti savarankišką valstybę“.
Antru antausiu Kipro vyriausybei autorius laiko Europos Parlamento delegacijos vizitą į Kipro turkų „pseudovalstybę“, kurio metu buvo išreikšta parama Kipro turkų bendruomenei ir Annano planui. O trečias antausis, komentatoriaus nuomone, yra Vokietijos užsienio reikalų ministro kvietimas Kipro turkų lyderiui Mehmetui Ali Talatui apsilankyti Berlyne. Kipriečių žurnalistas pažymi, kad „jau ne vien piktieji britai ir amerikiečiai siekia pakylėti (Kipro turkų. – V. V.) pseudovalstybę į aukštesnį diplomatinį lygmenį – dabar jau ir vokiečiai“.
Taigi Kipro „Sunday Mail“ autorius, neslėpdamas priešiškumo salos šiaurėje turkų paskelbtai ir pasaulio bendruomenės nepripažintai „pseudovalstybei“, vis dėlto atsakomybę dėl kipriečių nesugebėjimo surasti išeitį iš šios padėties užkrauna Kipro graikų vyriausybei.
Pasak jo, Kipro geranoriškumo ir patikimumo įvaizdžiui, referendume atmetus K. Annano planą, buvo suduotas smūgis, kurio padarinių nepavyksta pašalinti iki šiol. Todėl Europos valstybės vis mažiau paiso kipriečių interesų, o turkų „pseudovalstybė“, autoriaus žodžiais, darosi vis mažiau „pseudo“.
Apžvalgininkas ir buvęs diplomatas Brady Kieslingas „Athens News“ savaitraštyje Graikijos ir Turkijos santykių problemą vertina iš labiau filosofiškų pozicijų. Jo straipsnis pavadintas „Sala – tai ne žmogus“. Jame jis priekaištauja ir Graikijos, ir Turkijos politikams bei diplomatams, pripratusiems prie lengvos duonos: dešimtmečius gvildenančius tuos pačius nereikšmingus teritorinius klausimus.
Pasak B. Kieslingo, „taip ir norisi dešimtmečio senumo straipsnį apie turkų ir graikų santykius pervadinti, nustatyti šios dienos datą ir leisti iš naujo“ – taip mažai poslinkių, jo žodžiais, yra šalių santykiuose.
Dėl Graikijos ir Turkijos teritorinių ir logistinių nesutarimų Egėjų jūros regione reguliariai žūsta lakūnai ir jūrininkai, tačiau abiejų šalių diplomatai tik toliau diskutuoja dėl įvairių negyvenamų, atsirandančių ir išnykstančių salų teritorinės priklausomybės. Straipsnio pavadinimas „Sala – tai ne žmogus“ atskleidžia kartų apžvalgininko priekaištą nesutariančioms šalims, žmonių gyvybę mainančioms į menkiausius kompromisus dėl nereikšmingų teritorinių vienetų.
Viltis B. Kieslingas deda tik į geografinius pokyčius: „Naujoji Juodkalnijos nepriklausomybė neseniai priminė, kad geografija kinta greičiau nei žmonių elgsena. Graikų ir turkų politikai vargu ar bus geresni nei visi pasaulio politikai. Turkijos narystė ES galop gali paversti Egėjų jūros problemas niekinėmis. Bet greičiau jau globalus atšilimas sutirpdys amžinus ledynus, nei privers turkus nusileisti“.
Kam reikia nusileisti – turkams, ar graikams ir kipriečiams – dar parodys laikas. Graikija ir Kipras gali naudotis jau pasiektos narystės ES privalumu, tačiau jie neturi tokio stipraus Jungtinių Valstijų užnugario, kokį turi Turkija.“
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).