Taip, vos sulaukus 13 metų, šeimoje jį rekomendavo į Vengrijos karaliaus sostą. O ko nerekomendavo? Vengrai, kentėję nuo turkų, tiesa, Kazimiero atžvilgiu pasirodė visiškai niekingai – netgi nepasitiko atvykus, ir jam teko grįžti atgal. Įsivaizduojate, ką tai reiškė karališkai delegacijai?
Jis nuvyko į Dievo Motinos šventovę ir padarė amžinuosius skaistybės įžadus. Labai mėgo melstis, dažnai prie dar neatrakintos bažnyčios. Ir atsisakė perspektyvios santuokos. Štai čia jau tikrai retas atvejis tarp jaunų monarchų įpėdinių.
Tiesa, visiškai nuo savo luomo jis nenusisuko, nes žinoma, kad Lietuvoje apsilankydavo su tėvu – valstybės reikalais arba į medžioklę. Taigi, visiškas keistuolis nebuvo.
Iki dvidešimt šešerių metų jis, kaip karaliaus vietininkas, spėjo pavaduoti tėvą valstybės kanceliarijoje ir, atrodo, jam visai neblogai sekėsi. Taigi, pasireiškė kaip aukštasis valdininkas. Dabartiniai galėtų pasimokyti.
Mirė jis jaunas nuo tuberkuliozės. Tačiau tais laikais mirdavo ir jaunesni – epidemijos siautėjo visoje Europoje. Į šventuosius jį po mirties rekomendavo karalius Vaza, kadangi paaiškėjo, kad kai kurie jo veiksmai laikytini stebuklais.
Pavyzdžiui, kai jis eilinį kartą meldėsi prie uždarytos bažnyčios, kažkaip aprimo maro epidemija. Arba kai lietuviai bandė atkovoti Polocko pilį prie patvinusios Dauguvos, jo vėlė nusileido iš dangaus ir parodė kariams kelią per upę. Ir panašiai. Tačiau čia jau visiems aišku – tai galėjo būti sutapimas. Tuomet daug vėlių visur klajodavo.
Taigi mes turime šventąjį karalaitį. Akivaizdu – šventąjį dėl kontrasto su aplinka. Jo aplinka – karalius ir jo dvaras – praleisdavo savo žemišką gyvenimą politinėse intrigose, medžioklėse, pramogose ir karuose, tačiau jis buvo kitoks. Ir tai verčia labai gerai pagalvoti, kokiame pasaulyje mes gyvename.
Kokie gi žmonės mus supa, jei paprastais dalykais – pamaldumu ir atsisakymu tuoktis – galima užsitarnauti tokį aukštą vardą. Kadangi šiais laikais pamaldumas nėra labai įspūdingas dalykas, o valstybes valdo ne karaliai, o parlamentarai ir prezidentai, kodėl tad neatsiradus šventiesiems ir tarp mūsų?
Tiesa, katalikų bažnyčia šiuo metu pasiūlė į mūsų šventuosius dar du arkivyskupus ir dvi pasaulietes. Tačiau jei mes išeisime už katalikiškų apibrėžimų ir vadovausimės kontrasto principu, galėsime jų rasti ir daugiau.
Padaryti tai galima taip: paimti luomą, kuris labiausiai garsėja savo korupcija, lėbavimais, piktnaudžiavimais valdžia, ir pažiūrėti, ar tame luome yra žmonių, kurie kaip tik viso šito nemėgsta.
Būtų galima pažiūrėti ir kitaip – pozityviai. Tarkime, įvertinti vargšą verslininką, kuris bylinėjasi su stambia farmacijos kompanija dėl to, kad jo dantų pasta panaši į kompanijos platinamą pastą. Arba paminėti nežinia, kokiomis lėšomis išsilaikančius mūsų puslaidininkių ir lazerių fizikus, žinomus pasaulyje.
Tačiau jei kriterijus bus „kaip žuvelei išsilaikyti ryklių pasaulyje“, tuomet jau vien tas faktas, kad šiais laikais tu pasiryžai būti mokslininku, reiškia šventumą. Taip pat, kad pasiryžai būti mokytoju. Arba gydytoju. Arba policininku. Ir ne tik pasiryžai, bet ir išsilaikei šiame darbe.
Kaip sakydavo man vienas mokytojas vaikų psichiatriniame skyriuje, „vaikai patikrina žmogų – jei išsilaikei ir dirbi su jais, reiškia, esi tikras žmogus“.
Gyventojų apklausos rodo, kad labiausiai korumpuotomis mūsų žmonės laiko teisėtvarką, policiją, sveikatos apsaugą, o politiniai skandalai dažniausiai iškyla Seime ir Vyriausybėje.
Tarkime, aplink ką sukasi paskutinio penkmečio skandalai? Tai nelegalios statybos, viešųjų ir privačių interesų supainiojimai, neteisėtos privilegijos ir žemgrobystės, etikos nepaisymai, paranormalios vadovų algos, korupcijos atvejai... Kas tai?
O visa tai – tik normalus žmonių gyvenimas. Ne išimtis, o norma. Kodėl tapęs aukštu valdininku ar vadovu tu turi būti šventas? Nesi nė kiek ne prastesnis už Habsburgo laikų didikus.
Žmonės nelabai keičiasi: ir penkioliktajame, ir dvidešimt pirmajame amžiuje bando kažkaip suktis ir gyventi „ne prasčiau už kitus“. Tačiau tuo pat metu žmonėms reikalingi idealai. Gyvi idealai – kaip ir Kazimieras – tai žmonės keisti, „nepatogūs“. Jie ir smurto nebijo – taip viena iš katalikų kandidačių į šventąsias galėtų išgyventi, jei leistųsi būti išprievartauta.
Aš niekad nepamiršiu studentų praktikos, o tiksliau, vienos penkių valandų trukmės operacijos su gydytoja kraujagyslių chirurge, kurios kolegos nelabai mėgo ir ligoninėje laikė tikra keistuole – labai jau ji globodavo tuos kraujagyslinius ligonius. Arba štai keli psichiatrai – Naujojoje Vilnioje ir Rokiškyje – labai jau demokratiškai elgdavosi su pacientais ir buvo baltos varnos.
Štai ir mūsų policijos generalinis komisaras, kuris vis laimi visuomenės pasitikėjimą. Štai kūrybingas vienos vidurinės mokyklos direktorius, vedantis „pamoką mokytojams“... Štai vienas Seimo narys, kuris visą laiką tyli. Įsivaizduojate?
Patikėkite, nepraeis nė penkiasdešimt metų, ir mūsų vaikai bei anūkai sakys: „na ne, ne visi tuomet kliedėjo pinigais, žemės sklypais ir kelionėmis į egzotiškas šalis. Buvo ir kitokių žmonių. Tiesa, labai jau jie mėgiami nebuvo, liežuviu malti nemėgo. Bet ir tylėdami jie mumyse tikėjimą palaikydavo...“