Pirmoji pusė – publicistės Padmos Desai straipsnis „Rusai greitai baigsis“ iš „The Wall Street Journal“.
„Neseniai skaitytame metiniame pranešime V. Putinas išskyrė porą problemų – šalies strateginių pajėgų padėtį bei pavojingą demografinę situaciją. Pagrindinė iškelta problema – mažėjantis Rusijos gyventojų skaičius. 1992 m. šalyje gyveno beveik 149 milijonai žmonių, 2003 m. – 143 su puse milijono. Remiantis JT prognozėmis, iki 2050-ųjų metų gyventojų Rusijoje gali sumažėti iki 101 milijono.
Rusija ir anksčiau kentė dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus, bet tuomet jį lėmė milžiniški praradimai per Pirmąjį pasaulinį bei po jo prasidėjusį pilietinį karus, ketvirtojo dešimtmečio represijas ir badą, vėliau – didžiulį Antrojo pasaulinio karo aukų skaičių. Dabartinis demografinis nuopuolis susijęs su mažėjančiu gimstamumu augant mirtingumui.
Siekdamas spręsti demografinę problemą, V. Putinas paskelbė, jog nuo 2010-ųjų antrą vaiką pagimdysiančios moterys gaus iš valstybės 9200 dolerių dotaciją. Šiuo metu Maskvoje mažiausias atlyginimas per mėnesį sudaro 150 dolerių, tad dotacija daugeliui Rusijos šeimų – dideli pinigai. Valstybė taip pat numato padidinti vaikų darželių bei šeimos prieglaudų finansavimą, o tai galbūt sumažintų abortų skaičių.
Dabar Rusijos moterys, kaip ir jų išsilaisvinusios seserys turtingose šalyse, gimdo mažiau nei vadinamasis gyventojų reprodukcijos lygis, sudarantis 2,1 vaiko vienai moteriai. Kad subsidija – kokio dydžio ji bebūtų – rusų moters akyse įveiktų mažos šeimos privalumus, mažai tikėtina. Juolab kad ne mažiau problemų kelia ir darbingo amžiaus rusų vyrų mirtingumas: vidutinė jų gyvenimo trukmė Rusijoje siekia 55 metus. Daugelis ekspertų mano, kad dėl to kalti vadinamieji „išoriniai“ faktoriai – pernelyg gausus alkoholio vartojimas, savižudybės ir nelaimingi atsitikimai.
Nerimą kelia ir Rusijos gyventojų pasiskirstymas. Daugiau nei ketvirtadalis rusų gyvena ir dirba centrinėse šalies srityse, kurios sudaro mažiau nei 4 procentus visos Rusijos teritorijos. 75 procentus šalies ploto apimančiame Rytų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, turinčiuose beveik visus gamtinius Rusijos išteklius, gyvena 21 procentas gyventojų.
Be to, Rusijoje 73 proc. žmonių gyvena miestuose. Tai beveik tiek pat kiek ir Amerikoje, tik Rusijoje nėra greitai besivystančių urbanistinių centrų, kurie paprastai skatina viso regiono plėtrą. 2002-ųjų metų surašymo duomenimis, daugiau nei porą milijonų gyventojų Rusijoje turi du miestai, o JAV tokių miestų yra keturiolika.
Atrodytų, viltis galima būtų sieti su imigracija, tačiau šiuo atveju rusai nusiteikę negatyviai. Jie nenoriai priimtų ne tik išeivius iš Kaukazo, Vidurinės Azijos ar Kinijos, bet net ir savo tautiečius iš buvusių sovietinių respublikų. Rusijoje nemažai manančių, kad prekybinius santykius su Rusija visaip skatinantys kinai ateis į Tolimuosius Rytus ir liks ten amžinai, o vėliau Pekinas kaip nors sugalvos pateikti Rusijai dar ir pretenzijų dėl teritorijos! Be abejo, tai visiški niekai, bet per savo paskutinę kelionę į Rusiją panašių pranašysčių apie „geltonąjį pavojų“ girdėjau net ir iš kai kurių liberaliai mąstančių žmonių.
Tokia padėtis įžvelgiama ir 2002-aisiais priimtame Rusijos pilietybės įstatyme, kuriame nustatytos labai griežtos sąlygos norintiems gauti Rusijos pilietybę. 2003 m. priimtos pataisos lyg ir turėjo švelninti padėtį, bet jos irgi neišsprendė už valstybės ribų išsibarsčiusių 20 milijonų rusų grįžimo problemos.
Imigracijos skatinimas yra ir liks aktualiausias bei sudėtingiausias politinis klausimas, kurį reikės spręsti ir V. Putinui, ir jo įpėdiniui. Jei šioje srityje nepavyks pasiekti pažangos, demografinė krizė persekios visus Rusijos vadovus.
Antroji pusė – rusų rašytojo Viktoro Jerofejevo straipsnis „V. Putinas ir vaikai“ iš „The New York Times“.
„Prieš 10 mėnesių man gimė dukra Maja, ir aš nustebau, pamatęs daugelio savo draugų rusų reakciją į šį įvykį: jie ne tiek džiaugėsi kartu su manimi, kiek dėl to išreiškė savo nesupratimą. „Negi turi noro terliotis su vaikais?“ – nuoširdžiai nustebęs klausė pažįstamas televizijos žurnalistas.
Galbūt polinkis matyti vaikus kaip naštą ir tapo ta psichologine priežastimi, dėl kurios šalyje katastrofiškai sumažėjo gimstančių vaikų skaičius (vidutiniškai vienai moteriai Rusijoje tenka 1,34 vaiko, 2004-aisiais mirtingumas gimstamumą viršijo trečdaliu). Įsivaizduokite didelį, 700 tūks. gyventojų turintį miestą. Tai va, kasmet Rusija praranda maždaug tiek žmonių. Vien autoavarijose kasmet žūsta 35 tūkst., o dar daugiau miršta nuo narkomanijos, alkoholizmo ir netvarkingo gyvenimo. Žmonių nusiteikimą galima apibrėžti taip: dabar kad tik kaip nors galus suvedus, o vaikai – paskui.
Valstybė pagaliau atkreipė į tai dėmesį. Pastaruoju metu jam būdingu kiek juokaujamu tonu V. Putinas paskelbė, jog nuo šiol pagrindiniais valdžios rūpesčiais taps meilė ir motinystė. Meilės klausimą jis pasiūlė spręsti kapitalistiniu būdu: gimdymų skaičių didinti planuojama finansiškai skatinant. Be to, prezidentas motinystę susiejo su gynybiniu pajėgumu: esą jei gyventojų mažės, nebebus kam ginti valstybės.
Ką tik grįžau iš Kinijos, kur šeimoms, galima sakyti, uždrausta turėti po antrą vaiką, ir man kilo baisi idėja: o ką, jei kinai „eksportuotų“ savo „nereikalingus“ vaikus į Rusiją. Ne, aš rimtai. Juk dabar pati Rusija „eksportuoja“ savo vaikus, kai juos įvaikina užsieniečiai. Vaikų namai faktiškai prekiauja mažyliais.
Jei vaikelį pasiryžusi turėti rusė neturi galimybių gimdyti vienoje iš elitinių Maskvos klinikų, jai reikia turėti reikalų su provincijos „gimdymo namais“, kur sąlygos baisios, o personalas su būsimomis mamomis elgiasi atsainiai ar net niekinamai.
Tarptautinė organizacija „Save the Children“ (Saugokime vaikus) gimdymo saugumo požiūriu įvertino 125 šalis: Rusija užėmė gana kuklią 27 vietą. Aišku, mes aplenkėme paskutinėje vietoje likusį Nigerį, bet esame maždaug tokio paties lygio kaip Kuba, Panama ir Uzbekistanas.
Pono Putino iniciatyva jau išprovokavo daugybę nepadorių juokelių ir net neįtikėtinų gandų. Vienas iš jų – esą kažkur Pavolgyje V. Putinas turi antrą šeimą.
Aš visomis tomis iniciatyvomis netikiu. Apskritai V. Putinas, galima sakyti, – istoriškai neišvengiamas reiškinys. Jei norite, jis – bausmė mums už Rusijos demokratijos nuodėmes. Bet demografinė problema reali, ir savo pasiūlymais V. Putinas iškėlė iš tiesų svarbų klausimą.
Tačiau polinkio į nesveiką gyvenimo būdą, į kurį linkę daugelis mano tėvynainių, nepašalinsi ir pačiais energingiausiais įsakais. Tik mūsų įsitikinimas, jog Rusija yra teisingame kelyje, atvesiančiame mus į klestėjimą, paskatins gimstamumo augimą. Aukštų naftos bei dujų kainų tam neužtenka. Mums būtina išsivaduoti iš moralinės depresijos.
Jei Rusija baigs gerti, o Kremlius – blaškytis, ieškodamas naujų draugų ir priešų, vieną gražią dieną mes tapsime didžiule europine šalimi su milžinišku potencialu. Ir tuomet rusai vėl pradės gimdyti vaikus – sveikus ir gražius“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).