Pati savęs klausiu, ar norėčiau, kad Vilniuje gyventų tik lietuviai. Tikrai ne. Miestas prarastų spalvas ir atspalvius, taptų pačia tikriausia nuobodžia provincija. Kuo labiausiai mane žavi Paryžius? Tikrai ne muziejais - žmonių įvairove. Sėdėdamas lauko kavinėje, gali stebėti tautybių ir rasių teatrą: įsimylėjusių kinų porelę, grakščiai aukštakulniais prakaukšinčią mulatę, besiskeryčiojančius rusus. Visa tai dvelkia didmiesčiu ir pasaulio vėjais.
Kai Timofejus Dokšiceris ieškojo Vilniuje buto, rusai iš Vilniaus bėgo. Buvo 1990 metai… “Aš žiūrėjau laikraščio “Izvestija” korespondento, marksizmo leninizmo dėstytojo, kurie skubiai spruko iš Lietuvos, butus, - sakė “Veidui” pasaulinio garso trimitininkas T.Dokšiceris. - Išsirinkome butą Žvėryne, sugundyti tylos, gamtos grožio. Jame gyveno buvęs ryšių ministras, kurio žmona rusė panoro bėgti į Rusiją. Tuo metu Vilniaus rusus buvo apėmusi tikra panika…”
Rusijos liaudies artistas, Tarptautinės trimitininkų gildijos direktorato narys, Lietuvos muzikos akademijos garbės narys profesorius T.Dokšiceris Lietuvoje buvo koncertavęs ne kartą. Jeigu jo klausinėji apie koncertuojant aplankytas šalis, jis galvoja ne apie tai, kur yra buvęs, o apie tai, kur dar nebuvo. Apsidžiaugia prisiminęs: “Nebuvau dviejose šalyse - Turkijoje ir Portugalijoje. Mano žmona Monna Račgus yra lietuvė. Bet ne ji, o aš buvau iniciatorius apsigyventi Lietuvoje. Žinoma, buvo sunku ryžtis palikti Maskvą. Pardavėme butą ir vilą pamaskvėje. Bet nė karto nepasigailėjau tai padaręs. Kai žiemą buvau Maskvoje, Didžiojo teatro muzikantams sakiau: “Maskvos nebepažįstu…” O jie man atsakė: “Ir mums ji tapo svetima”.
Pokalbyje dalyvavusi trimitininko žmona M.Račgus pritaria vyrui: “Nepaliaujamas mašinų srautas. Baisus gyvenimo tempas. Mes jau nebesuspėtume gyventi tokiu velnionišku tempu, o Lietuvoje ramybė kaip Dievo užantyje. Viskas arti, viskas po ranka”.
M.Račgus - Rusijoje žinoma keramikė. Čia ji taip pat jau spėjo surengti keletą savo parodų. Lietuvoje gyvena jos brolis su šeima, yra ir daugiau giminių, visi - lietuviai. Pati dailininkė lietuviškai nemoka. “Mano tėvas su šeima pabėgo iš Lietuvos į Maskvą Smetonos laikais, - sakė dailininkė. - Jis buvo komunistas, jį persekiojo valdžia. Aš gimiau Maskvoje, lietuviškai išmokti taip ir nebuvo progos… Dabar po truputį mokausi”.
T.Dokšiceris, 35 metus trimitu grojęs Didžiajame teatre, prisiminė, kad savo muzikinės karjeros pradžioje ilgai negalėjo nuspręsti, ką jis darys - diriguos orkestrui ar gros trimitu. Muzikantas gimė Ukrainoje, Nežino miestelyje. “Tas miestelis garsus tuo, kad jo licėjuje mokėsi Nikolajus Gogolis, - pasakojo trimitininkas. - Šimtas metų iki mano gimimo… Tėvas grojo smuiku. Aš atsimenu ankstyvus rytmečius, kai klausydavausi tėvo smuiko. Gulėdamas lovoje, visus motyvus išmokdavau mintinai. Ir dabar galiu užrašyti natas, išgirdęs melodiją…Tėvas vadovavo Nežino orkestrui, rašė muziką. 1935-aisiais mūsų šeima, kurioje augo penki vaikai, persikėlė į Maskvą. Mama taip sugalvojo”.
Būdamas dešimties metų T.Dokšiceris pradėjo groti armijos kariniame orkestre. Per Antrąjį pasaulinį karą apkeliavo su juo įvairiausius Rusijos miestus. Po karo suskubo mokytis. Pedagoginiame institute baigęs trimitininko specialybę, nusprendė, kad žinių jam per mažai, ir įstojo mokytis į Maskvos konservatoriją. Konservatorijoje baigęs dirigavimo studijas dalyvavo konkurse, kurio rezultatai lėmė, kas diriguos Didžiojo teatro orkestrui. “Kartu su manimi konkurse dalyvavo lietuviai - dirigentas Algis Žiūraitis, kompozitoriaus Balio Dvariono duktė, - sakė T.Dokšiceris. - Dvejus metus kartu su A.Žiūraičiu dirigavau ir grojau Didžiajame. Man teko apsispręsti - ar diriguosiu, ar grosiu orkestre trimitu. Vienas orkestro vadovas man pasakė: “Be Dokšicerio trimitininko orkestras neapsieis, o be Dokšicerio dirigento - išgyvens…” Trimitui muzikantas liko ištikimas visą gyvenimą.
Žiemą T.Dokšiceris šventė savo aštuoniasdešimtmetį. Nacionalinėje filharmonijoje jį sveikinusius muzikantus nustebino sugrodamas trimitu dar vieną savo solinį kūrinį… Juk pūtikui svarbu ir fizinė sveikata, plaučių pajėgumas. “Groju ir dabar, - sakė nesenstantis trimitininkas. - Ypač gerai groti ankstų rytą”.
Su muzikantu gali ištisas valandas kalbėti apie įvairiausias pasaulio muzikos žvaigždes, kurias jam teko pažinti, kartu koncertuoti. Ypač apie Lietuvoje gerbiamus ir mylimus - Mstislavą Rostropovičių, Mają Pliseckają ir jos vyrą Rodioną Ščedriną…
“Gyvenimas Lietuvoje man buvo labai produktyvus, - džiaugiasi muzikantas. - Parašiau šimtą sąsiuvinių muzikos kūrinių trimitui, kuriuos išleido viena Šveicarijos leidykla. Pritaikiau įvairių klasikų muziką būtent trimitui. Viso pasaulio trimitininkai turės daug daugiau galimybių rinktis repertuarą”.
Tarp T.Dokšicerio atliekamų kūrinių yra ir 40 koncertų, kuriuos būtent jam parašė amerikiečių, suomių, estų, lenkų kompozitoriai.
Apie muziką ir muzikantus su T.Dokšiceriu gali kalbėtis be galo, bet paklaustas, ar sunku buvo gauti Lietuvos pilietybę, pašnekovas suklūsta: “Ar būtina apie tai rašyti?” Juolab nenori sakyti, pasilikęs jis rusišką pasą ar ne. Pamini tik tiek, kad buvo labai juokinga, nes jam pilietybę suteikė nesunkiai - žmona lietuvė, o žmonai ilgai nepavyko gauti pilietybės, mat ji negalėjo rasti gimimo liudijimo.
Prezidentūroje nuo 1993 metų veikia pilietybės grupė, kurios vyriausioji konsultantė Dangerutė Jankauskienė “Veidą” informavo, kad per devynerius metus Lietuvos pilietybė už nuopelnus mūsų šaliai išimties tvarka suteikta septyniems šimtams žmonių. “Suvestinėje mes neišskyrėme tautybių, - sakė konsultantė. - Bet maždaug trims dešimtims rusų ji tikrai suteikta. Pirmieji buvo balerina M.Pliseckaja ir kompozitorius R.Ščedrinas. Jiems pilietybę suteikė Aukščiausioji Taryba, vadovaujama Vytauto Landsbergio. Beveik visi rusai yra būtent žymūs muzikos pasaulio žmonės”.
Kartu su konsultante skaičiuojame: Vladimiras Vasiljevas ir jo žmona Jekaterina Maksimova (baleto meistrai), operos solistė Jelena Obrazcova, Maskvos konservatorijos profesorė Jelizaveta Gibels, smuikininkas ir dirigentas Pavelas Koganas, pasaulinio garso pianistas Nikolajus Petrovas, teatro dizaineris Vasilijus Gulevičius,
balerina Ilzė Liepa, balerina Svetlana Masaniova, kuri pakviesta
dirbti repetitore į Nacionalinį operos ir baleto teatrą.
Šiame netrumpame sąraše randame vos keletą ne meno žmonių. Tai chirurgas onkologas Olegas Kšvecas, gyvenantis ir dirbantis Šiauliuose, Jurijus Sokolovas, sraigtasparnių remonto gamyklos “Helisota” direktorius, kalbininkas (baltistas, slavistas) Nikolajus Michailovas ir Kaliningrado srities atstovybės Lietuvoje vadovas Sergejus Overka.
Nacionalinės filharmonijos generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Prusevičienė “Veidui” sakė, kad Rusijoje buvo ir yra daug itin talentingų muzikantų. Pasak jos, kiekviename garsiame JAV ar Vakarų Europos orkestre pamatysi bent vieną muzikantą iš Rusijos - Lietuva nėra išimtis.
“Apskritai muzikantai - vieni didžiausių pasaulyje keliautojų ir kosmopolitų, - svarstė R.Prusevičienė. - Jiems svarbiausia ne žodžių, o garsų kalba. Muzikantai dažnai išvyksta į kitas šalis dirbti, nesigrauždami, kad nemoka kalbos. Kai Mstislavas Rostropovičius buvo išvarytas iš tėvynės, pilietybę jam siūlė daugybė pasaulio šalių. Dabar jis turi tris pasus - Monako, Šveicarijos ir JAV”.
Direktoriaus pavaduotoja prisimena, kad pilietybę M.Rostropovičiui siūlė ir Lietuva, bet muzikos pasaulio žvaigždė sakė nenorįs įžeisti nė vienos valstybės, o turimi trys pasai leidžia jam be jokių vizų keliauti po visą pasaulį.
R.Prusevičienė pasakojo, kad Juozo Domarko vadovaujamame Nacionaliniame simfoniniame orkestre neseniai grojo du muzikantai iš Rusijos - E.Chochlačiovas ir I.Kramarevas. E.Chochlačiovas grįžo į Maskvą, o I.Kramarevas orkestro direkcijos buvo pakviestas dirbti nuolat. Jie abu po kelių mėnesių išmoko kalbėti lietuviškai. “Vilniuje buvo rusų, kurie lietuviškai neišmokdavo ir per 40 metų, - sakė R.Prusevičienė. - O šie jauni ir gabūs žmonės kaipmat įveikė kalbos barjerą. Abu yra man sakę, kad Lietuva juos sužavėjo inteligentiškais ir santūriais žmonėmis, kurie nesibaimina kalbėti rusiškai. Latvijoje ir Estijoje jie jaučia didesnę emocinę distanciją”.
Pašnekovė prisiminė, kad žiemą į T.Dokšicerio jubiliejų filharmonijoje susirinko pūtikai iš visų Lietuvos miestų. “Jis pas mus prigijo, - sakė R.Prusevičienė. - Su Lietuvos kameriniu orkestru jis padarė labai daug įrašų. O I.Kramarevas, pakviestas likti Lietuvoje, pasakė, kad jam garbė gyventi šalyje, kurioje gyvena T.Dokšiceris. Jokių problemų, jokių politinių nesutarimų tarp skirtingos tautybės muzikantų niekada nekilo. Rusai pas mus atvažiuodavo groti ir per didžiausią įtampą nepriklausomybės pradžioje. O ir publika rusų atlikėjus labai vertina. Žino - dėl jų neapsigausi…”
I.Kramarevas, žurnalistės klausinėjamas, kaip jam sekėsi įleisti šaknis Lietuvoje, džiaugsmingai pranešė čia sutikęs gyvenimo draugę lietuvaitę ir dabar esąs dar glaudžiau susijęs su šia šalimi. I.Kramarevas Lietuvoje gyvena ir Nacionaliniame simfoniniame orkestre groja jau penkerius metus. “Orkestre labai stigo trimitininko, - pasakojo muzikantas, - ypač sudėtingiems muzikos kūriniams atlikti. Aš tada grojau Rusijos jaunųjų simfoniniame orkestre ir Leonido Kogano orkestre. Mane susirado J.Domarko orkestro direkcija ir pakvietė kartu pagroti. Atvažiavau į Vilnių vieną, antrą, trečią kartą… Mane labai sužavėjo orkestro kolektyvas. Nebuvo nejauku, nesijaučiau naujokas, kaip neretai atsitinka kituose orkestruose. Visi man buvo labai draugiški, netrukdė ir kalbos barjeras”.
Pašnekovas pasakojo, kad pakviestas likti orkestre labai ilgai mąstė. Apsispręsti galbūt padėjo ir tai, kad muzikantas dar nebuvo sukūręs šeimos. Dabar jis džiaugiasi, kad gyvena su mylimu žmogumi. “Argi Lietuvoje įmanoma likti vienišiumi, - juokauja muzikantas. - Neįmanoma. Žiemą lankiausi Maskvoje, bet jau sudeginau su ja beveik visus tiltus. Po truputį lietuvėju. Lietuvių kalba man kasdien darosi vis artimesnė. Ir miestas…”
I.Kramarevas gimė Antono Čechovo gimtinėje - Taganroge. Visa jo muzikinė karjera susijusi su Maskva. Muzikantas jaučiasi dėkingas likimui, kad visada jo garbintas trimito muzikos atlikėjas T.Dokšiceris gyvena Vilniuje. “Viso pasaulio trimitininkai veržiasi pas jį. Svajoja gauti iš jo nors vieną pamokėlę. Jis yra vienintelis trimito muzikos profesorius”, - sakė pašnekovas.
Jis prisimena, kad jaunystėje klausydamas T.Dokšicerio įrašų net neįtarė, jog kada nors jie tapsią draugais. Dabar kartu eina į koncertus, į svečius, pasivaikščioti, kartu geria arbatą.
“T.Dokšiceris - muzikos viršukalnė, - žavisi mokytojo meistriškumu I.Kramarevas. - Tai jo dėka trimitininkai gali atlikti romantinę muziką. T.Dokšiceris pritaikė trimitui įvairiausių žanrų muzikos kūrinius. Visoms gyvenimo progoms…”
Žurnalistės ir muzikanto pokalbis sutrinka, kai tik paliečiamas dvigubos pilietybės klausimas. “Ar apie tai būtina rašyti? Nenorėčiau… - baugiai sako trimitininkas. - Gauti Lietuvos pilietybę man nebuvo labai paprasta. Tai truko ištisus metus. Ar turiu du pasus? Nenorėčiau apie tai…”
Tokį nenorą kalbėti apie pilietybės problemas galima paaiškinti tik tuo, kad rusus, matyt, ne itin maloniai paveikė prieštaringai sutiktas liberalų siūlymas pagaliau įteisinti Lietuvoje dvigubą pilietybę. Ir tiems, kurie turi du pasus, visai nesinori tuo viešai girtis.
“Išsaugoti tautą ir prarasti žmoniškumą yra blogiau, negu patirti atvirkščią procesą”, - rašė T.Venclova. Lietuvos pilietybės suteikimas žmonėms, kurie darbuojasi Lietuvai, tikrai nebus nei “tautinis nusiginklavimas”, nei “budrumo praradimas”. Daugiau bėdų mums pridarys mūsų ksenofobija, purkštavimai ir kvaili patriukšmavimai.