“Juk viskas buvo aišku dar kovo mėnesį”, - paaiškino A.Brazauskas.

Iki pirmadienio kai kurie politikai ir diplomatai dar kalbėjo, kad reikia imtis įtikinėti Europos Sąjungos šalis, ypač naująsias, ir įrodyti joms, kad Europos Komisijos rekomendacija neleisti Lietuvai įsivesti euro – labai politizuotas, pagrįstas nenoru įsileisti naujokių į turtingųjų senbuvių klubą ir kad dogmatizuotas Maastrichto kriterijaus taisymas naujosioms ES narėms netinka. Juk šis argumentas buvo vienintelis Vyriausybės ginklas prieš aršią kritiką.

Pavykę įtikinti ES šalių vadovų greičiausiai nebūtų, bet bent būtų pabandyta. Tačiau pirmadienį grįžo pailsėjęs A.Brazauskas ir viltis buvo numarinta su visais Lietuvos planais – po palme gimė naujų argumentų, o taip pat ir išganinga mintis apie eurą 2009 m.

Europos Komisijos reakcijos ilgai laukti nereikėjo: “Lietuvos sprendimas siekti įsivesti eurą 2009 metais yra "realistiškas" Sveikinu Lietuvos vyriausybės ketinimus atidėti šį sprendimą", - pareiškė Europos Sąjungos (ES) ekonomikos ir pinigų politikos komisaras Joaquinas Almunia.

Sveikinimus A.Brazauskui siunčia “politizuoto sprendimo” autorius. Telieka padėkoti.

Bet tai dar ne viskas, nes premjeras grįžo tikrai gaiviai pravėdinęs galvą. Tik, regis, kartu su rūpesčiais išsivėdino ir padorumo likučiai.

Jis pareiškė, kad Lietuva būtų galėjusi įsivesti eurą nuo 2007 metų, jei Vyriausybė nevykdytų savo programos. “Infliaciją administracine tvarka galėjome reguliuoti, be jokių abejonių, bet tai būtų reguliavimas žmonių sąskaita", - kalbėjo premjeras. Suprask, žmonėms nebūtų augę atlyginimai, senukams – pensijos.

Tačiau kai apie infliaciją kalbėjo ekspertai, jie minėjo visiškai kitas priemones. Administruojamų kainų augimo kontroliavimas, pavyzdžiui, elektros, viešojo transporto bilietų, turi nedaug ką bendra su žmonių atlyginimų augimu.

Paaiškinęs apie eurą, A.Brazauskas ėmėsi valdančiosios koalicijos reikalų. Darbo partiją krečia ne tik skandalai, bet ir kratos centrinėje būstinėje, turint labai rimtų įtarimų, kad per šią partiją buvo “plaunama” Europos Sąjugos parama ir kad pačią Darbo partiją rėmė su Rusijos slaptosiomis tarnybomis susiję verslininkai.

Tačiau Vyriausybėje iki šiol dirba Darbo partijos deleguoti ministrai. Ir ne bet kokie, o Teisingumo ir Vidaus reikalų, turintys pakankamai svertų ne tik žinoti daugiau, nei jiems šiuo metu būtų galima, bet ir “paspausti”. Jau nekalbant apie tai, kad įtariamos tokiais prasižengimais – t.y. apgaule patekus valdžion, nariai apskritai savo buvimu diskredituoja teisinės valstybės vardą. Turint tokį užnugarį, kaip A.Brazauskas, niekas nebaisu. Premjeras pareiškia, kad koalicijos partneriai nesieja Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos, kuri yra juridinis asmuo. Ir dar primena: „paprastai rezonansiniai tyrimai baigiasi nuliu“.

Nesunku suprasti, kodėl A.Brazauskas taip kovoja už Darbo partiją – V.Uspaskichas ir Darbo partija parėmė per asmeniškai gėdingiausią jo karjeroje laikotarpį - A.Brazausko žmonai priklausančio "Crowne Plaza Vilnius" viešbučio skandalą. Be to, socialdemokratai – tikrai ne šventos karvės ir geriau paieškojus, greičiausiai atrastum partijos finansinių ryšių kai kuriose užsienio valstybėse ar vietinio neskaidraus finansavimo pavyzdžių. O kur dar ES lėšų pinigų?!

Tad jei dar kurį laiką galima buvo pateisinti šios valdančiosios koalicijos buvimą po A.Brazausko “stabilizuojančia” figūra, po šio pirmadienio tesinori pasakyti: ačiū, premjere, už tuos penkiasdešimt metų darbo, iš jų penkiolika - nepriklausomai Lietuvai, bet jau pasitraukite.

Nepriklausoma Lietuva kaip nors apsieis ne tik be V.Uspaskicho, bet ir be jūsų.