Bendruomenė, organizuojanti renginius bei susitikimus – Oginskių rūmuose, bibliotekose, restoranuose – kur susijungia privatus verslas, gera vadyba ir kultūrinės, šviečiamosios misijos suvokimas. Bendruomenė, leidžianti savo kultūrinį savaitraštį “Žemaičių saulutė”, kurį paskaičius net širdis atsigauna - kaip kadaise sovietmečiu šeštadieniais skaitinėjant “Literatūrą ir meną”. “Žemaičių saulutė” - žaismingas, tautine, istorine, patriotine ir krikščioniška dvasia alsuojantis savaitraštis. Kūrybiškas ir provokuojantis kūrybiškumą. Inteligentiškas. Atviras visuomenei ir lengvai suprantamas.
Jei “Žemaičių saulutė” būtų leidžiamas Vilniuje, jis, ko gero, nukonkuruotų “Šiaurės Atėnus” ir “Litmenį”, jau seniai tapusius uždarokais leidinėliais - kelių pažįstamų bičiulių susirašinėjimo, pajuokavimo bei polemizavimo vietomis. Tai, be abejo, irgi gerai, nes privatumas mene - visada tik į naudą. Bet tokios pilietinės, valstybinės pozicijos, kokią aptikau esant “Žemaičių saulutėje”, centriniuose kultūriniuose savaitraščiuose dažnokai trūksta.
Paskui, jau po renginio grįždamas iš Plungės namo į Anykščius ėmiau svajoti, o kodėl Anykščiai, kur tiek daug šviesių žmonių – mokytojų, menininkų, verslininkų – nesusivienija panašiam bendruomeniniam judesiui. Kodėl keliolika metų tik kalbama apie Anykščių sanatorinę, kurortinę, literatūrinę ir t.t. vizijas, bet realybėje miestelis tampa vis labiau apšiurusiu ir niekur nejudančiu stagnacinės provincijos reiškiniu. Gal dėl to, kad Anykščiuose - ne daroma, o vis kalbama.
Net nekalbama, o ginčijamasi ir kovojama. Ir kovojama, deja, - ne “už”, o “prieš”... Pvz., vietinis laikraštėlis “Anykšta” vis įnirtingai kovoja - tai prieš valdžią, tai prieš muziejaus direktorių, tai prieš Anykščių parlamentarą V.Galvoną, nukonkuravusį laikraštėlio redaktorę. Ironizuoja, kitąsyk tyčiojasi. Suvedinėja sąskaitas... Sklinda gandai, kad aktyvesni anykštėnai, nepatenkinti tokia laikraščio pozicija, žada leisti kitą laikraštį ir kovoti su “Anykšta”. Žodžiu, vėl – kovoti “prieš”, o ne “už”… O bažnyčia - išvis niekur nebesikiša, nedalyvauja. Nebent papamokslauja iš savo aukštos tribūnos...
O štai “Žemaičių saulutėje” – kiek čia rašo ir kunigų, ir vienuolių, ir šiaip provincijos šviesuolių, inteligentų! Norom nenorom smegeninėn braunasi suvokimas, kad bulvarinio karo sąlygose nieko gero nesukursi. Štai Plungėje toks karas jau lyg ir pasibaigęs, jie jau kuria, o mes Anykščiuose vis dar tebekariaujam. Tik dėl ko ir prieš ką? Ir ką norime tuo karu laimėti?
Paskui nusipirkau “Lietuvos Žinias” ir radau filosofo Leonido Donskio atsakymus į “Baltosios anketos” klausimus. Leonidas irgi kalba apie tai:
- Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika?
“Ne, netenkina. Ji (…) orientuota perdėm į privilegijuotų kultūros ir meno žmonių klanus. Absurdo viršūne laikau brangių ir kone sibaritiškų kultūros renginių ir festivalių organizavimą šalyje, kurioje mažų miestelių ir provincijos bibliotekos nepajėgia įsigyti garsiausių rašytojų knygų. Mūsų kultūrą būtina decentralizuoti ir kaip galima daugiau plenerų, literatūros seminarų ir muzikos festivalių bei kūrybinių forumų rengti mažuose miesteliuose. Mūsų kultūra turi atkovoti ir laimėti šalies provinciją, kuri neretai gyvena tarsi kitoje šalyje ir epochoje.
(…) Reikia keisti bendrąją šalies atmosferą. Kažką reikia daryti su informacine erdve, kuri kasdien Lietuvą vaizduoja kaip kosminės katastrofos ištiktą šalį. Juk neįmanoma gerai jaustis šalyje, kurioje socialinė patologija, smurtas, kriminalinės kronikos ir politiniai skandalai traktuojami daug rimčiau ir pagarbiau nei intelektualus gyvenimas ir kultūra. (…) Dar kartą pridurčiau, kad būtina humanizuoti mūsų viešąją erdvę ir kažką daryti su provincija – rimta nacionaline bei regionine politika atkovoti ją iš nevilties ir destrukcijos.”
P.S. Prieš keliolika metų kūriau dokumentinį filmuką “Perlojos respublika” apie vieną žavų Dzūkijos miestelį, kuris neapsikęsdamas karo suirutės, plėšimų bei grobimų, 1918 metais įsikūrė savo respubliką, apsiginklavo, išsirinko prezidentą, išsileido itin moralią konstituciją, kurioje tarp kitko buvo numatyta, kad vyrui, iškeikusiam žmoną, grėsė kalėjimas, t.y. – Perlojos prezidento rūsys, ir t.t. Perlojos respublika gyvavo keletą metų ir niekas – ne tik lenkai, vokiečiai, rusai, bet ir Lietuvos kariuomenė nesugebėjo jos pasipriešinimo palaužti!
Ir dabar kartais, vaikštinėdamas Vilniuje po Nepriklausomą Užupio respubliką, pajunti čia tarsi visiškai kitą, daug humanistiškesnę dvasią, negu likusioje Lietuvoje. Tokią laisvės, pagarbos dvasią pajunti ir anapus Vilnelės esančioje Bernardinų respublikoje, klausydamasis pranciškono Juliaus Sasnausko. Plungėje mane irgi buvo ištikęs toks pats jausmas – tai yra puiki, nuo Lietuvos marazmo nepriklausoma, laisvų Žemaitijos piliečių Plungės respublika!