Parlamentinių partijų programose užsienio politikai tenka podukros vieta. Daugelis savo užsienio politikos viziją nusako vos keliomis eilutėmis, dažnai apsiribojančiomis formaliomis deklaracijomis.

Partijų dalyvavimą formuojant Lietuvos užsienio politiką dar labiau apribojo tai, kad 2004 metais laikinojo prezidento Artūro Paulausko dekretu buvo panaikinta Užsienio politikos koordinavimo taryba (UPKT), turėjusi patariamąjį balsą užsienio politikos strategijos klausimais. Tokie patariamieji organai egzistuoja daugelyje Europos valstybių bei JAV vadovų institucijų.

UPKT buvo įkurta prezidento Algirdo Brazausko valdymo laikotarpiu, šis patariamasis organas veikė ir per prezidento Vlado Adamkaus pirmą kadenciją. Prezidentas Rolandas Paksas tarybos galias bei sudėtį net mėgino išplėsti.

„Tarybos tikslas buvo paprastas – koordinuoti skirtingų valstybės institucijų, turinčių didžiausią įtaką užsienio politikos formavimui, veiklą. Koordinavimo poreikis visuomet yra, nes Lietuvos Vyriausybė ir prezidentas užsienio politiką vykdo kartu“, – savaitraščiui „Panorama“ sakė tarptautinės teisės specialistas dr. Dainius Žalimas. Jo manymu, ir tuo metu sprendimas panaikinti UPKT skambėjo keistai. Žinia, laikinasis prezidentas A. Paulauskas tokį sprendimą pagrindė tuo, kad UPKT esanti nekonstitucinė institucija.

„Manau, naikinant šią tarybą buvo priimtas politinis sprendimas, nes prezidentas R. Paksas UPKT bandė panaudoti ne visai deramai. Tarybos sprendimus buvo siekiama padaryti įpareigojančius, ir nors tai nepavyko, vėliau taryba buvo panaikinta“, – aiškino teisininkas.

Užsienio politikos koordinavimas iš principo perėjo URM, vadovaujamai A. Paulausko valdomos Naujosios sąjungos atstovo Antano Valionio.

D. Žalimo manymu, sprendimas panaikinti UPKT iš dalies išstūmė Vyriausybę bei politines partijas iš užsienio politikos veikimo srities. „Šiuo metu klostosi situacija, kai užsienio politikos klausimais bendrauja tik pavieniai pareigūnai. Užsienio reikalų ministras gali nueiti pas prezidentą ir aptarti iškilusius klausimus, bet trūksta platesnio dalyvavimo“, – sakė teisininkas.

Jo manymu, užsienio politiką koordinuojančios patariamosios institucijos egzistavimas galėtų paskatinti Seimą bei kitas valstybės institucijas aktyviau dalyvauti sprendžiant užsienio politikos klausimus bei efektyviau vykdyti institucinę kontrolę, nes šiuo metu visas užsienio politikos vykdymo funkcijas yra perėmusi URM. „Išskyrus vieną kitą, partijos užsienio politikai neskiria jokio dėmesio. Strateginėmis laikomos tik tos sritys, į kurias ateina ES pinigai. Užsienio politikai šis kriterijus netaikomas. Matyt, todėl ši sritis partijų ir apleista“, – svarstė D. Žalimas.

Liberalų ir centro sąjungos atstovas Remigijus Čiupaila tvirtino, kad jo partija domisi užsienio politika tiek, kiek jiems naudinga. „Partija, esanti opozicijoje, pirma stengiasi per vidaus politiką grįžti į valdžią. Žinoma, skiriame mažai dėmesio užsienio politikai, tačiau viskas priklauso nuo vidinių partijos interesų. Šiuo metu jie yra orientuoti į vidaus politiką, artimiausius rinkimus, todėl užsienio politika nustumiama į šoną“, – aiškino jis.

R. Čiupailos manymu, Lietuvai atvėrus NATO ir ES duris šalies užsienio politikoje liko tarsi tuščia ertmė. „Dauguma partijų tiesiog neranda, ką nauja pasiūlyti. Įstoję į ES ir NATO susitelkėme į paramos lėšas, jų paskirstymą bei vidaus problemas, – kalbėjo liberalcentristas. – Tenka pripažinti, kad Lietuvos užsienio politikos gaires ir riboženklius dėlioja URM, nes ten dirba profesionalai. Partijos galėtų skirti tam ir daugiau dėmesio“.

Liberalų sąjūdžio vadovas, buvęs vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius tvirtino, kad Lietuvos užsienio politika yra uždara ir tai gali būti nulemta jau įgyvendintų dviejų svarbiausių tikslų – narystės ES ir NATO. „Lietuvoje trūksta viešos diskusijos užsienio politikos kūrimo ir demokratizavimo klausimais. Užsienio politikos vykdymą užgrobia vykdomoji valdžia“, – užsienio politiko problemas vardijo P. Auštrevičius.