Nors esame nutolę nuo gamtos, vis dėlto manome esą jos dalis. Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Pavyzdžiui, žiemą žmonės linkę tūnoti namie, susigūžti. Tai - ramybės ir sąstingio metas. Pavasarį ir vasarą norisi išlįsti iš susikaustymo kiauto, daugiau judėti, būti aktyvesniems, spinduliuoti energiją, žavėti, keistis, atsinaujinti ir žaisti meilę. Be abejo, tai siejama su šviesos poreikiu ir spalvų psichologija, nes visais laikais saulės šviesa simbolizavo aktyvumą, kunkuliuojančias emocijas, naujas idėjas ir svajones.

Gamta nubunda, sprogsta pumpurai, veši žolė, sužydi įvairiausios gėlės. Tada žmonėms ir atgimsta poreikis puoštis, išsilukštenti iš sunkių drabužių. Moterys segasi sijonus ir velkasi suknutes, vyrai dažniau jas lepina komplimentais.

Naujas etapas

Neretai užsibrėžiama, pavyzdžiui, nuo pirmadienio laikytis dietos. Lygiai taip pat atėjus pavasariui žmonės keičia plaukų spalvą, turi naujų lūkesčių ir troškimų, kad būtų kitaip nei anksčiau. Pavasaris - tarsi naujas gyvenimo etapas, kai leidžiama sau elgtis laisviau, vėjavaikiškiau. Ir puiku - pasaulis atrodytų nuobodus, jei išnyktų metų laikai ir gamta bei žmonės visada atrodytų vienodai.

Nušvitus saulei pamažu nusiteikiama atostogoms. Tai siejasi su poilsiu, atsipalaidavimu, linksmybėmis ir iškylomis į gamtą. Tie patys Katedros aikštėje riedučiais ir riedlentėmis važinėjantys jaunuoliai, dėl kurių netyla diskusijos, daugeliui žmonių nekliudo ir neerzina, netgi priešingai, daugelis sako, kad miestui suteikia dinamikos ir žavesio. Kai aplinkui daugiau veiklos ir pakilios nuotaikos, žmonės patys lengviau įsitraukia į aktyvų gyvenimą. Tiesa, kartais vienokie ar kitokie tabu bei mąstymo stereotipai blokuoja saviraišką, todėl džiugu, kad atsiranda žmonių, pakišančių kitiems neįprastų idėjų ir laisvalaikio praleidimo formų.

Vienus džiugina, kitus pykdo

Sunku vienareikšmiai atsakyti, pavasaris šypsenų ar liūdesio metas. Vieni psichikos ligomis sergantys pacientai kalba, kad kai daugiau saulės ir šilumos, jų savijauta pasitaiso. Kitiems šiuo laikotarpiu paūmėja depresija: esą visi aplinkui kruta, linksminasi, džiūgauja, o jie, nelaimėliai, pasmerkti nevilčiai ir apatijai. Suprask, metų laikai keičiasi, o žmogaus savijauta išlieka tame pačiame mirties taške. Tada kitų laimė ir žlugdo, ir erzina, ir pykdo.

Tačiau depresija labiau susijusi ne su gamtos ritmu, bet su žmogaus požiūriu, savęs verte ir pasaulėjauta, jo keliamais reikalavimais sau. Visada yra liūdinčių žmonių. Gamta nieko nekeičia - pats žmogus turi pasistengti, stimuliuoti save ir lepinti.

Vienišiai - aukštyn nosį!

Vis dėlto natūralu, kad atšilus orui tarp skirtingų lyčių žaižaruoja kibirkštys, žmonės tampa jausmingesni ir atviresni. Vėl taikomės prie gamtos - pavasaris neatsiejamas nuo flirto, neperskiriamų įsimylėjėlių ir gatvėse bei aikštėse besibučiuojančių porelių. Žmonės burkuoja ir dairosi į šalis, ieškodami partnerio, - kaip paukščiai ar žvėreliai. Tai jau fiziologija - gražinamės ir sulaukiame atsako, į dėmesingą žvilgsnį atsakome šypsena ar kitais kūno kalbos signalais. Visa aplinka, regis, įkaista ir pulsuoja.

Deja, vienišiai pasijunta dar vienišesni. Kai aplinkui bruzda įsimylėjėliai ir liejasi jausmai, neturintieji partnerių jaučiasi vis prasčiau, vienatvė tarsi gyvas priekaištas primena įsivaizduotus ar realius trūkumus. Kiek yra tekę konsultuoti, žmonės tampa irzlūs, juos kamuoja savigrauža ir nevisavertiškumo jausmas. Retas susimąstome, kad ne visada tų viešai meilę demonstruojančių porelių santykiai sklandžiai klostosi, kad tai gali būti tik fasadas - nė kruopelės tikrų išgyvenimų. Patarčiau vienišiams atsiriboti nuo įsimylėjėlių vaizdelių ir neteikti pernelyg daug reikšmės savo vienatvei. Meilė gali laukti čia pat - už gretimo kampo.

Jausmus puoselėja kiaurus metus

Andrius Tapinas, TV laidos „Pinigų karta" vedėjas

„Gimiau per patį pavasario vidurį, todėl man šis metų laikas itin mielas. Smagu eiti gatve ir matyti atsinaujinusius žmones - tai puiki dovana. Šypsenų tiek daug, kad ima atrodyti, jog vaikštinėju ne Lietuvoje, bet kur nors Pietų Europoje. Tai ypač pastebima saulėtomis ir giedromis dienomis. Žmonės atrodo atsipalaidavę, nekaustomi rūpesčių, moterys akivaizdžiai išgražėjusios, net švyti. Pavasarį jausmai gali įsiplieksti taip pat staigiai kaip rudenį ar žiemą užgesti.

Manau, juos puoselėti reikia kiaurus metus. Komplimentus sakyti - taip pat. Kaip man pačiam sekasi tuo vadovautis? Kol kas negirdėjau nusiskundimų, stengiuosi. Dėl darbo ruduo mums, televizininkams, atitinka pavasarį. Būtent rudenį pradedame naujus darbus ir projektus. Visai gerai: dėl to orams vis labiau šylant galime atsikvėpti ir atsipalaiduoti".

Pati sau pakankama

Nijolė Oželytė, aktorė

„Iki šiol visi mano pavasariai buvo kitokie, negu laukiau: tikėdavausi ko nors gražaus, skaidraus ir džiugaus, bet gaudavau į ragus. Paprastai pavasaris būdavo pats liūdniausias metas. Atrodo, visiems gera, visi laimingi, tik aš liūdna, prislėgta ir vis dar viena. Šį pavasarį jaučiuosi visiškai kitaip. Žinote, kuo mažiau tų pavasarių gyvenime lieka, tuo mažiau norų ir įgeidžių, mažiau sudužusių vilčių.

Kaip gera, kai nėra poreikio ką nors seksualiai sujaudinti - nebelieka nereikalingo blaškymosi ir energijos švaistymo. Kokia laimė nesistengti atkreipti į save aplinkinių dėmesio ir nedalyvauti toje žmonių mugėje! Iki šiol tekina bėgau per gyvenimą - kaip pamišėlė, be atvangos. Prieš pusantrų metų supratau, kad nėra ko plėšytis, ir pasakiau: „Stop, užteks, skelbiu karantiną".

Po to pusmetį gyvenau apimta streso, girdi, jei apie tave nerašo, nekalba, nesivaideni žurnalų puslapiuose, tavęs apskritai nėra. Dabar jau esu pati sau pakankama. Labai gerai pasakiau, būtinai taip ir parašykite.

Visiškai apsieinu be automobilio. Štai ir dabar stumiu į kalną dviratį, nes užminti per sunku. Anksčiau būčiau mąsčiusi, ką žmonės pamanys. O dabar - koks skirtumas, manau. Sėdu ir dumiu į parką. Žvalgaus į žaliuojančius medžius. Tik bijau, kad pavasaris per greit neišvirstų į vasarą. Tada žaluma bus sunki, žmonės pripras prie šilumos ir nebevertins, nors derėtų..."

Kelionė savęs pažinimo link

Vytautas V.Landsbergis, rašytojas, režisierius

„ Visas pavasaris - tai atgimimas. Ne tik gamtos, kai sužaliuoja augalai ir pražysta alyvos, bet ir mano vidaus, mat esu gimęs gegužę. Pavasarį paprastai neieškau meilės, priešingai, noriu daugiau laiko skirti sau, klajoju savęs pažinimo labirintais. Tai labai kūrybiškas metas, šiemet parašiau pjesę, netrukus ketinu važiuoti į Anykščius ir ten kurti pasaką vaikams. Anykščiuose visa gamta padeda kūrybiniam procesui. Vis dėlto pavasario neišskiriu iš kitų metų laikų - visi savaip gražūs".

Pavasario disharmonija

Jurga Šeduikytė, dainininkė

„Oj... nežinau (atsidūsta). Pavasarį tai, kas dedasi aplinkui, beveik visada prieštarauja mano vidiniam pasauliui. Disharmonija - tai tinkamiausias žodis šiai būsenai apibūdinti. Ko gero, pernelyg ilgai budinuosi. Tiesą sakant, kaip įmanydama mėginu pritapti ir susidraugauti su pavasariu. Šiandien, pavyzdžiui, apsivilkau baltus drabužius. Deja, kiek per anksti - vėsoka.

Pavasarį žmonės arba kitomis akimis pažvelgia į savo partnerį ir įsimyli jį iš naujo, arba įsižiūri ką nors kitą. Asmeniškai man kiekvieną pavasarį būna pasikeitimų širdyje, šis - ne išimtis. Tačiau nenoriu daugiau kalbėti apie savo jausmus, mieliau papasakočiau apie kūrybą. Kūrybiškiausias man, beje, taip pat ne pavasaris, o ruduo".