Gyvena aktyviai
Dėl susitikimo su Gražina ir Giedriumi Kuprevičiais pradėjome tartis dar vasario pabaigoje. Tačiau vis atsirasdavo absoliučiai neatidėliotinų reikalų. O tuomet, kai varpų bokšte dirbo meistrai iš Olandijos, G.Kuprevičių retokai matydavo ir Gražina.
Kai kariliono garsai vėl ėmė džiuginti kauniečių ausis, ponia Gražina džiaugėsi išsiuntusi vyrą į Druskininkus bent kelias dienas pailsėti ir pasirūpinti sveikata.
Dabar name beveik nebebūna jos pačios - dailininkės auklėtiniai pristato baigiamuosius darbus. Taip jie ir gyvena - besirūpindami vienas kito sėkme ir net negalvodami priekaištauti dėl to, kad mėgstamai veiklai yra atiduodama per daug laiko.
“Kai Gražina būna užsiėmusi iki pat vakaro, pietauju mieste, nieko baisaus. Maistą gaminti moku, badu tikrai nenumirčiau, dar mama išmokė elementarių dalykų. Išsivirčiau sriubą, blynų galiu išsikepti, bet virtuvėje suktis nemėgstu ir seniai jau tai dariau”, - prisipažįsta Giedrius.
Gražina yra puiki šeimininkė, tebekepanti naminius pyragus. Žmonės šalia jos jaučiasi jaukiai, o visa, ką daro ši moteris, regis, atrodo visai nesunku. “Giedrius mane išmokė būti moterimi. Iki tol aš viską dariau pati. Kai pradėjome gyventi kartu, jis mane vis sulaikydavo, primindavo, kad man nebereikia imtis vyriškų darbų”, - prisipažįsta Gražina.
Kavą geria lovoje
Rytais jie dažnai drauge geria kavą lovoje. “Turime specialų staliuką, o kavą verdame tai vienas, tai kitas. Jei sakau, kad kava iš Gražinos rankų man bus daug skanesnė, ji ją ir išverda”, - santūriai šypteli Giedrius. Jis sako, kad abu nevengia žaisti. Humoro jausmu pasižymintis G.Kuprevičius išaugo tokioje aplinkoje, kur nuolat buvo šmaikštaujama.
Kai nuotaika ne tokia gera, pora kavą geria kitur. Nuo pavasario iki rudens - dažniausiai sode. Ten beveik visuomet ir valgo. Sode nuo seno, dar tebesant gyviems kompozitoriaus tėvams, būdavo priimami svečiai.
“Mano tėvelis ir Giedriaus mama kadaise mokėsi toje pačioje klasėje. Jos tėtis buvo Kauno karo orkestro vadovas, o brolis kūrė tuomet populiarius šlagerius. Paskui mūsų tėvai su šeimomis apsigyveno kaimynystėje. Mūsų buvo keturi vaikai, todėl atrodė savaime suprantama, kad vienturtį Giedrių tėvai atvesdavo pas mus pabūti, kai patys kažkur išeidavo. Taip elgdavosi visi kaimynai, mūsų sodas buvo pripažinta vaikų “ganykla”. Mes visi eidavome pas Giedrių žiūrėti spektaklių, jis turėjo lėlių teatrą”, - prisimena Gražina.
Dabar po sodą ir namus šeimininkai vaikšto avėdami tas pačias šlepetes, ir svečiams, kuriems Kuprevičių namai tebėra visuomet atviri, batų nusiauti neleidžia.
Kuprevičių namuose baldų nedaug - lentynos su knygomis, daug paveikslų, sofa, garsaus prieškario baldininko Jono Prapuolenio pagamintos kėdės. Stalo prie jų jis nebepagamino, nes kaip tik tuo metu prasidėjo karas. Senas bufetas vos sutalpina indus. G.Kuprevičius juokauja, kad jį atidarant šalia dar turi stovėti vienas žmogus, kad spėtų sulaikyti tai, kas pradeda iš jo kristi. Darbo kambaryje - fortepijonas ir kompiuteris.
Svajonių jaunikis
“Aš noriu paremti ne tas bedantes burnas, kurios jau tapo gana agresyvios, o sveikąją visuomenės dalį, jaunus žmones, kurie kažko siekia, kuria. VDU esu įkūręs tėvo vardo stipendiją studentams, kurie tiria Kauno istoriją. KTU - stipendiją už įdomiausią kūrybinį bakalauro ar magistro darbą”, - sako G.Kuprevičius, mėgindamas paaiškinti, kodėl jam pačiam reikia dirbti ne vienoje tarnyboje.
Jis mano, kad menininkai kuria darbo vietas taip pat, kaip ir verslininkai. Gal jų kiek mažiau ir kitokios, tačiau ne mažiau svarbios. Tarkim, per “Kauno dienas” bus rodomas miuziklas “Ugnies medžioklė su varovais” ir tai suteiks bent trumpalaikio darbo jaunimui.
“Autorius, šiuo atveju aš, nieko neuždirbs, nes kažkodėl manoma, kad jam pakanka džiaugsmo savo kūrinį parodyti. Jei santechnikas šimtui žmonių nemokamai pastatytų praustuvus, jį tikriausiai uždarytų į beprotnamį, o menininko darbas neginčytinos kainos neturi. Jam turi pakakti garbės. Man garbės jau užtenka”, - sako kompozitorius, varpininkas ir Kauno technologijos universiteto Humanitarinio fakulteto dekanas Giedrius Kuprevičius, žmogus, kuris visais laikais buvo pastebimas.
Kauną išgarsinę varpų muzikos koncertai, pradėti dar 1957-aisiais - tėvo ir sūnaus Kuprevičių nuopelnas. Giedrius yra išleidęs dvi esė knygas - “Atbuli metai” ir “Juk pasakyta”, ilgai vedė televizijos laidas “Kontrapunktas”. Pernai jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Administracinis darbas taip pat ne naujiena: G.Kuprevičius yra buvęs Lietuvos televizijos Muzikos laidų redakcijos vyr. redaktorius, kultūros viceministras ir vicemeras Kauno savivaldybėje.
Vyresnioji kauniečių karta prisimena jo paskaitas “Žinijos” draugijoje, jo sukurtą tuomet labai novatorišką elektroninės muzikos ansamblį “Argo”. Tais laikas nebuvo priimta ką nors vadinti svajonių jaunikiu, tačiau jis toks neabejotinai buvo. Ilgai nesukūręs šeimos ir jau spėjęs išpopuliarėti garsių tėvų sūnus buvo ne vienos moters nusižiūrėtas. Tačiau jis nevedė taip ilgai, kad daugelis pretendenčių jau manė, kad tai niekuomet nebeatsitiks.
“Man tuomet atėjo laikas vesti. Buvau jau tam subrendęs žmogus. O priprasti būti dviese yra labai paprasta. Gali vienas gyventi labai problematiškai ir būti ne vienas, tačiau taip pat problematiškai. O gali neturėti problemų nei vienas, nei drauge su kuo nors. Mes su Gražina ir pasirinkome tokį variantą”, - paaiškina vyriškis, staiga ir daug kam netikėtai susisaistęs šeimyniniais saitais.
Reikia kalbėtis
“Žmogus, kurio ieškojau visą gyvenimą, buvo čia pat. Galbūt pagal jį aš buvau susikūrusi ir man tinkančio vyro įvaizdį. Riteriškumas ir galimybė visiškai pasitikėti, švelnumas ir dėmesingumas man buvo labai svarbios vyro savybės. Tačiau buvau pratusi, kad Giedrius yra visų. Nepaliauju dėkojusi Giedriaus mamai - ji, skirtingai nei tėtis, kuris Giedrių buvo linkęs lepinti, lenkė sūnų prie darbų ir išmokė visa, ko reikia. Ji buvo labai stipri asmenybė, tikra namų ašis, turėjo didžiulę įtaką abiem namų vyrams”, - džiaugiasi Gražina.
Gražinos dukrą Ievą Giedrius Kuprevičius seniai vadina savo dukra, o jos vyrą - žentu. Jis labai džiaugiasi jų sūneliu, savo anūku. Kaip ir tuo, kad jaunoji šeima blaiviai žiūri į gyvenimą. Dukra bus ne tik dailės mokytoja, ji išmano drabužių dizainą ir moka dirbti su oda. Jos vyras, bebaigiąs skulptūros studijas, nesibodi kurti ir paminklus.
“Vaikai dabar gyvena Vilniuje ir mes su Gražina manome, kad jiems tai yra gerai. Laikomės tokio principo, kad vaikai turi būti toliau nuo tėvų, išmokti gyventi savarankiškai, pajusti gyvenimo skonį. Paramos jie gauna tiek, kad galėtų tęsti studijas ir auginti vaiką, bet savarankiškumas yra būtinas, kitaip paskui tenka visiems vargti. Vaikai ne itin vertina artimą globą, kai ją turi. Visai kitaip, kai patys išmoksta skaičiuoti, žino, kiek bulvės, kiek duona kainuoja”, - sako G.Kuprevičius.
Jam atrodo, kad sutarimo receptai yra labai paprasti, žmonės juk gali pasitarti, pasitikrinti, ar taip vienas kitą suprato. “Mes juk kalbame, mes - ne kurčnebyliai. Kaip gali pykti ant artimo žmogaus? Jei jis kažką daro ne taip, kaip tu nori, gali iškart pagalvoti, kad ir pats kartais taip darai. Gal jau padarei kažką ne taip ir tai tėra atsakas. Tai abipusės pagarbos, tolerancijos ir susitarimo reikalas”, - įsitikinęs vyriškis.
Žmonės, kurie skiriasi pagyvenę mėnesį ar dešimtį metų, jo manymu, tiesiog nesugebėjo įveikti savo egoistinių nusistatymų. Nemokėjo rasti variantų ir pasirinko greitą sprendimą - palikti.
“Mes nei indų daužom, nei rėkiam vienas ant kito. Riksmas ir bjaurūs žodžiai būna tuomet, kai antroji pusė juos pakenčia. Kartą traukinyje girdėjau, kaip vyras žmonai pasakė “nustok loti”. Ji ir nutilo, nes žino, kad savo vyrui yra kalė. Nieko keisto, jei kitą kartą ji pavadins jį mažumų atstovu. Ir jie abu tai toleruoja. Visas baisumas, kad jie net neužsigauna, tai - jų leksika. Dar nesuprantu, kodėl lietuviai gyvena nuolatiniame “morčiuje”. Gyvūnams jis užeina ir praeina, o žmonėms tęsiasi visus metus. Kada draugaut, kada ką nors sukurti? Nebelieka laiko. Protu nepaaiškinama elgsena”, - nusipurto G.Kuprevičius.
“Mes abu esame gana tolerantiški. Gyvenant drauge, išmokstama išklausyti, ieškoti išeities ir tuomet sutarti nėra sunku. Su Giedriumi apskritai sunku susipykti, blogiausiu atveju jis viską paverčia juokais”, - sako Gražina.
