Internetinio projekto autorius siūlo radikalų požiūrį – pilietine žurnalistika vadinti internetinius dienoraščius.
Padeda priimti sprendimus
Romas Sakadolskis, ilgametis radijo stoties „Amerikos balsas“ bendradarbis, Vilniaus Universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas pasakoja, kad pilietinės žurnalistikos ištakos siekia 1970 –1975 metus Amerikoje, Prancūzijoje, kai žurnalistai suvokė, kad negalima tenkintis tik metraštininko funkcija, tik fiksuoti tikrovę, bet reikia stengtis tarnauti pilietiškumui, padėti piliečiui.
„Pilietinė žurnalistika pateikia tokią informaciją, kuri naudinga priimant sprendimus apie valstybę ir visuomenę. Pilietine žurnalistika užsiimantis žurnalistas klausia, ką mano auditorijai reikia žinoti, kad ji suprastų ir sąmoningai pasirinktų iš galimų sprendimų. Pilietinė žurnalistika dar siejama su švietėjiška žurnalistika,“ – aiškina R. Sakadolskis.
Lietuvoje – tik užuomazgos
Instituto dėstytojas pilietinės žurnalistikos daigais laiko Sąjūdžio spaudą: „Atkūrus nepriklausomybę, beveik visi laikraščiai ėmėsi „sanitaro“ vaidmens – viešino negeroves ir kartais paaiškindavo, kokios yra piliečių alternatyvos, siekiant susidoroti su jomis.“
R. Sakadolskio nuomone, rajoniniuose laikraščiuose daugiau pilietinės žurnalistikos užuomazgų nei nacionalinėje spaudoje. Pilietinės žurnalistikos pavyzdžiais pašnekovas laiko diskusines laidas, transliuojamas darbo dienomis 11 valandą per Lietuvos Radiją, laidą „Dienos tema“. Pasak dėstytojo, šių laidų analogų yra „Žinių radijuje“, o televizijoje pilietine žurnalistika galima vadinti laidas „Savaitė“, „Savaitės panorama“, „TV forumas“.
Instituto dėstytojo teigimu, šiandien Lietuvoje pilietinės žurnalistikos beveik nėra. Taip pat pažymi, kad pilietinė žurnalistika ir komercinė žurnalistika yra priešingi dalykai: „Lietuvoje žurnalistai-verslininkai tyliai ignoruoja pilietinę žurnalistiką. Jie nepasisako prieš ją, bet elgiasi taip, tarsi jos nereikėtų.“ Pasak R. Sakadolskio, pilietinei žurnalistikai sunku egzistuoti Lietuvoje, nes žiniasklaidai trūksta skaidrumo, nežinome, kokie yra žiniasklaidos priemonių akcininkų turtiniai santykiai.
Kaip pilietinės žurnalistikos pavyzdžius užsienyje buvęs „Amerikos balso“ bendradarbis įvardino „The Economist“, „New York Times“, BBC, Kanados visuomeninį transliuotoją CBC ir kt.
Nuo pilietiškumo link komercijos
Rimvydas Paleckis, laidos „Prašau žodžio“ vedėjas sako, kad pilietinė žiniasklaida vadovaujasi vertybiniais principais, varžo savo komercinį interesą, dirba ne vardan tiražo, o dėl pilietinės bendruomenės intereso.
Paklausus, ar ne visa žiniasklaida turėtų tokia būti, R. Paleckis prisiminė Juozą Keliuotį, kuris idealistiškai teigė, kad žiniasklaidos tikslas turėtų būti ne pelnas, o visuomenės interesas. „Nėra idealių žmonių, nėra ir idealios žiniasklaidos,“ – sako laidos vedėjas.
R. Paleckis mano, kad Lietuvoje pilietinės žiniasklaidos padėtis gana gera: „Dabar pilietine žurnalistika užsiima nemažai žmonių, kurie kaip žurnalistai sustiprėjo Sąjūdžio laikais.“ Įvardyti konkrečias žiniasklaidos priemones R.Paleckis atsisakė: „Bijau, kad visų neišvardinsiu, kurią nors pamiršiu. Be to, kiekvienas atsirenka pats – gal vienam pilietinė žiniasklaida bus „Vakaro žinios“, kitam – „Atgimimas“.“
Anot laidos vedėjo, vertybiniais principais besivadovaujančiai žiniasklaidai sunku išgyventi, todėl ji komercialėja. „Pavyzdžiui, LNK dabar nebegali sau leisti būti tokia, kokia buvo Sąjūdžio metais. Anksčiau buvo daugiau nekomercinio produkto, televizija labiau paisė visuomenės intereso,“ – teigia R. Paleckis.
Būti tikru sarginiu šunimi
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorė Audronė Nugaraitė pasakoja, kad pilietinė žurnalistika praėjusio šimtmečio pabaigoje atsirado Amerikoje kaip judėjimas, kai žurnalistai vienoje rinkiminėje kampanijoje pamatę daug „purvo“, nusprendė grąžinti į žurnalistiką ankstesnes vertybes – nešališkumą, atsakomybę, etiškumą. Pilietinė žiniasklaida ėmė skatinti žmonių pilietiškumą, kurį tradicinė žiniasklaida buvo tuo metu užmiršusi.
„Pilietinės žurnalistikos atstovai siekė grąžinti žiniasklaidai „sarginio šuns“ funkciją. Žurnalistika turėjo būti ne tik puolančiu, bet ir ginančiu bei saugančiu šunimi. Pilietinė žurnalistika turėjo padėti įtraukti žmones aktyviau dalyvauti priimant svarbius visuomenei sprendimus. Pavyzdžiui, ragino eiti balsuoti. „Dalyvaujanti“ žurnalistika stengėsi būti auditorijos gidu: iš anksto prognozuoti, pranešti apie galimas problemas ir jų sprendimo būdus.
Profesionalumas, visuomenės interesą atitinkantis temų tvarkaraštis yra pilietinės žurnalistikos pagrindas,“ – aiškina A. Nugaraitė.
Pilietiški bulvarai
Pilietinė žurnalistika atsirado nedideliuose leidiniuose, todėl, pasak A. Nugaraitės, neverta tikėtis, kad ji ateis į didžiuosius leidinius. Kaip pilietinės žurnalistikos pavyzdį instituto direktorė įvardijo bendruomenių leidinius.
„Per prabėgusius metus šalies žiniasklaida ne kartą parodė savo pilietiškumą. Prisiminkime Sąjūdį, Sausio įvykius ir šiandienos aktualijas: pagalbą Telšių šilumos tinklų avarijos metu nukentėjusiems žmonėms, gerumo akcijas, bėdų pardavimą ar Lietuvos šviesuolių pagerbimus,“ – pastebi instituto direktorė.
„Pasaulyje yra ne vienas pavyzdys, kai bulvarinis leidinys pasielgia pilietiškiau negu rimtosios žiniasklaidos priemonės, iš kurių tikimasi pilietiškumo. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos leidinys „The Sun“ su pasigardžiavimu aprašė, kad žymus britų sportininkas tapo protiškai neįgalus. Dėl šios publikacijos visuomenėje kilo didelė nepasitenkinimo banga. Po kelių dienų laikraštis įsteigė fondą, skirtą paremti šį sportininką ir kitus protinę negalią turinčius žmones,“ – pateikia pavyzdį A. Nugaraitė.
Lietuvos žiniasklaida laiko save pilietine
Pasak LNK atstovo spaudai Gedimino Malaškevičiaus, pilietinė žiniasklaida dantimis ir nagais gina piliečių interesus, skatina piliečius mąstyti kritiškai, savo pavyzdžiu skatina piliečių iniciatyvą. G. Malaškevičius pabrėžia, kad LNK tai daro nuolat ir kaip pilietinės žiniasklaidos pavyzdžius paminėjo „Abonento“ demaskavimą, „Gerumo dieną“, laidas „Pagalba SOS“, „Grožio fabrikas“.
TV3 atstovė spaudai Rima Olberkytė kaip pilietinius televizijos projektus įvardijo „Lietuvos garbę“, „Išsipildymo akciją“, pilietiškumo pamoką vaikams „Vaikų balsas“, „TV Pagalbą“. „Tikrai esame pilietiška, aktyvi, visuomeninė televizija,“ – sako R. Olberkytė.
Abiejų televizijų atstovai spaudai kaip pilietinės žiniasklaidos pavyzdžius minėjo žinių, informacines, analitines, publicistines, žurnalistinių tyrimų laidas.
„Ugdyti pilietiškumą, padėti žmonėms spręsti jų problemas, padėti susigaudyti valstybės reikaluose yra ne komercinių kanalų, o valstybės remiamo nacionalinio LRT misija. Tačiau, nepaisant to, BTV mini valstybines šventes, nušviečia jų svarbą,“ – sako BTV televizijos atstovė ryšiams su visuomene Edita Lukaitė.
LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis pilietine žurnalistika visų pirma laiko atsakingą žurnalisto darbą. „Žiniasklaida turėtų skatinti solidarumą, o tai, kas dabar vyksta žiniasklaidoje, prisideda prie visuomenės susipriešinimo. Nacionalinio transliuotojo žinių laidose nėra tokio užangažuotumo kaip kitose televizijose,“ – kalba K.Petrauskis. Pasak LRT generalinio direktoriaus, daugelį LRT laidų galima vadinti pilietinės žurnalistikos pavyzdžiais. Paklaustas, kiek nacionalinis transliuotojas padeda realiai spręsti žmonių problemas, K. Petrauskis pateikė pavyzdį: „Panoramoje“ buvo parodytas reportažas apie tai, kad Prienų socialinės rūpybos skyrius nesirūpina vaikais. Iškart po reportažo Prienų savivaldybė sureagavo.“
Paskambinau į keleto rajoninių laikraščių redakcijas: visi buvo įsitikinę, kad yra pilietinės žurnalistikos atstovai. Tuo tarpu kolegos iš sostinės nebuvo taip užtikrinti savo pilietiškumu. „Lietuvos ryto“ priedo „Sostinė“ redaktorius Saulius Jarmalis sakė, kad laikraštis gali tik paviešinti problemas, o ne jas spręsti. „Paviešiname daug informacijos, kurios Vilniaus savivaldybė pati neviešina. Būna, kad po publikacijos savivaldybė atsisako kai kurių savo sprendimų arba išsprendžia kokią nors gyventojų problemą, pavyzdžiui, išveža šiukšles,“ – kalbėjo S. Jarmalis.
KOMENTARAS
Internetinio projekto autorius Audrius RADZEVIČIUS: piliečių žurnalistika – interneto dienoraščiai
Pilietinę žurnalistika visų pirma laikyčiau „piliečių žurnalistika“. Lietuvoje dominuojanti pilietinės žurnalistikos sąvoka iškelia profesionalaus ir pilietiškai sąmoningo žurnalisto idealą, bet trūksta elementarios metodologijos, kaip šį idealą pasiekti. Žvelgiant globaliau, „Civic journalism“ ir „Citizen journalism“ koncepcijos ieško sąlyčio taškų, todėl prasminga sekti kaimynų lenkų pavyzdžiu ir vadinti jas vienu „pilietinės žurnalistikos“ pavadinimu. Pilietinė žurnalistika apima ir pilietiškumą, žurnalisto profesionalumą, ir naujų informacinių technologijų panaudojimą. Pavyzdžiui, „New York Times“ internetinis projektas neturi nieko bendro su popieriniu laikraščio variantu: internetinių projektų autoriai, žurnalistai, komunikuoja tarpusavyje, suteikia galimybę skaitytojams reikšti ekspertines mintis.
Piliečių žurnalistika dažniausiai remiasi internetinio dienoraščio technologija, tačiau ne visus blog’us galima vadinti pilietine žurnalistika. Pilietinės žurnalistikos pagrindas yra forma, kuri padeda peržengti klasikines autoriaus-skaitytojo ribas, o tradicinį žurnalisto monologą pakeičia autoriaus ir skaitytojo dialogu.
Svarstymai apie naujųjų technologijų pritaikymą pilietinei žurnalistikai Lietuvoje tėra daugiau teoriniai. Geriausi pilietinės žurnalistikos atstovai, pavyzdžiui, „Šiaurės Atėnai“, „Akiračiai“, „Bernardinai.lt“ remiasi tradicinės žurnalistikos koncepcijomis, t.y. internetiniai leidiniai yra popierinių leidinių kopijos.
Lietuvos žurnalistai „bijo“ interneto ir nesuvokia jo panaudojimo galimybių. Siūlyčiau profesionalios žiniasklaidos atstovams taikyti piliečių žurnalistikos metodus, pavyzdžiui, kai ieškau informacijos, pateikiu intrigą, ir informacija pati mane pasiekia mano skaitytojų dėka. Internetinis žurnalisto dienoraštis pagreitintų ir pagilintų medžiagos rinkimą. Jame žurnalistas galėtų pateikti straipsnių užuomazgas, bendrauti su ekspertais.
Manau, šį metodą galėtų naudoti žurnalistikos studentai. Tai puiki priemonė, leidžianti kurti profesionalaus žurnalisto statusą. Ateidami į naują darbą jie atsineštų skaitytojų ratą. Redaktoriui ar leidinio savininkui būtų sunku diktuoti savo sąlygas žurnalistui, kurio internetinį projektą skaito, tarkim, keli tūkstančiai žmonių.
KOMENTARAS
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius Rytis JUOZAPAVIČIUS: žiniasklaida ims realiai spręsti žmonių problemas, kai ja mažiau pasitikėsime
Pilietinės žurnalistikos tikslas – įsiklausyti į bendruomenės problemas ir jas realiai spręsti, bendradarbiaujant su proaktyviomis jėgomis, pačiais piliečiais. Svarbiausias pilietinės žurnalistikos bruožas – sistemingas veikimas siekiant konkrečios permainos. Žurnalistas „nepaleidžia“ problemos tol, kol padėtis neišsiaiškinama.
Tipiškas pilietinės žurnalistikos pavyzdys JAV: požeminėje perėjoje rinkdavosi jaunuoliai, kurie vykdė nusikaltimus, piešė grafiti, rūkė „žolę“. Miestelio laikraštis pradėjo domėtis, kodėl jie ten, ką veikia, kodėl nedirba, nesimoko. Padėtis pradėjo keistis po vieno ar dviejų mėnesių probleminių straipsnių rašymo šia tema: jaunuoliai ten nebesilankė, susirado darbą.
Daug pilietinės žurnalistikos atstovų pastebiu regionuose, pavyzdžiui, „Panevėžio balsas“. Kartais pilietinės žurnalistikos akcijų būna ir nacionalinėje spaudoje. Pagal apklausas didžiausia Vilniaus gyventojų problema yra transporto kamščiai. Tarkim, dienraščio „Lietuvos Rytas“ priedas „Sostinė“, norėdamas būti pilietine žiniasklaidos priemone, turėtų gvildenti šią problemą tol, kol ji būtų išspręsta. „Respublikos“ leidinių grupė netingi skirti daug straipsnių G. Sorošui, „Lietuvos rytas“ – prokurorui K. Betingiui. Lygiai taip pat jie galėtų skirti daugybę straipsnių spręsti kokiai nors problemai.
Žiniasklaida nusivylę amerikiečiai dažnai niekina žurnalistus. Tuo tarpu žiniasklaida bando atsikovoti reputaciją darydama visuomenei naudingus darbus. Kai pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje kris, kai bent dalis žurnalistų supras, kad juos traktuoja kaip prostitutes, jie bus priversti surimtėti ir kalbėti apie problemas. Kol visuomenė nekritiška, pilietine žurnalistika užsiima tik pavieniai žurnalistai, susimąstantys apie savo vaidmenį. Yra įvairių rūšių arklių: geriausia rūšis pradeda bėgti vos pamatę rimbo šešėlį, blogiausia – kai yra perliejami botagu. Man atrodo, kad dauguma žmonių panašūs į tuos arklius, kuriems reikia botago: pradeda keistis tik tada, kai keistis būtina...