Nors mus kasdien supa įvairiausių atspalvių blondinės, tikrosios šviesiaplaukės sudaro tik 16 procentų visų pasaulio moterų. Proporcija tarp dažytų ir natūralių blondinių – triuškinanti. Mokslininkų paskaičiavimais, natūralių blondinių iki 2202 metų turėtų nebelikti. Didžiojoje Britanijoje - kur blondinės įvaizdžiui per metus išleidžiama 125 milijonai svarų - iš tiesų pusė moterų yra brunetės. Vis dėlto daugelis jų, kaip ir savo plaukų spalva nepatenkintos natūralios šviesaiplaukės, neatsisako Merlin Monroe įvaizdžio ir po šviesių plaukų sruoga slepia net ir žilus plaukus.
Urvinis žmogus rinkosi blondinę Pasirodo, kad išskirtinis šviesiaplaukių žavesys – toli gražu ne dvidešimtojo amžiaus atradimas. Paskutiniai moksliniai tyrimai parodė, kad urvinis žmogus mieliau poravosi būtent su šviesiaplaukėmis.Mat šviesiais plaukais apdovanotos moterys buvo vaisingesnės poravimosi partnerės. Urvinio vyro nebesugebėjimas išlaikyti kelias žmonas ir perėjimas į monogamiškus santykius privertė moteris varžytis, o netrukus paaiškėjo, kad vyrus labiausiai traukė retai sutinkamos šviesiaplaukės.
Taigi būtent pirmykščio žmogaus polinkis į blodines padėjo „geltonajam genui“ pasiekti kitas kartas: viduramžiai neįsivaizduojami be nekaltų mergelių, kurios lyginamos su sniegu, šermuonėliu, gulbe, žvaigždės spindėjimu ar erškėtrožės žydėjimu, o dvidešimtasis amžius nusėtas šviesiaplaukių gražuolių pavardėmis ir dramatiškomis gyvenimo istorijomis.
Blondinės virusą pasėjo kinas
Iš esmės blondinių įvaizdį kūrė, tobulino ir keitė kinas. Ryškiausios amžiaus pradžios ekrano žvaigždės – Marlene Dietrich, Jean Harlow ar Betty Grable – taip pat šviesiaplaukės. Ledines blondines išpopuliarino siaubo filmų karalius Alfredas Hitchcockas.
Ryškiausiai iš visų šviesiaplaukių švietė Marilyn Monroe žvaigždė, 1950-aisiais užvaldžiusi ekranus ir pasaulio vyrų vaizduotę. Ši beprotiškai miela, naiviai seksuali ir žavingai nerimta putlių formų gražuolė tapo mados ikona. Prie jos sukurto įvaizdžio grįžtama iki šiol. Tačiau Norma Jean Mortenson, žinoma kaip Marilyn Monroe, nebuvo natūrali blondinė. Tikroji jos plaukų spalva – pilkšvai rusva, kaip ir daugumos lietuvaičių.
Vyrai – stereotipo kūrėjai
Būtent Marilyn populiarumo laikais Amerikoje susiformavo kvailos blondinės stereotipas. Prie to itin prisidėjo vyrai. Priežastis – per karą įsivyravusi moterų emancipacija. Kol stiprioji lytis kariavo, du trečdaliai dailiosios lyties atstovių perėmė jų darbus. O kai šie grįžo, jos nebenorėjo vėl tapti namų šeimininkėmis. Buvę karininkai sunkiai rasdavo savo vietą, negaudavo darbo ir baiminosi būti priklausomi nuo moterų. Štai tada jie ir prisiminė seną nuostatą, esą moterų pareiga – tvarkyti namus, gaminti valgį ir gimdyti vaikus. Įskaudintos savimeilės vyriškiai paleido į pasaulį kvailos šviesiaplaukės klišę.
Tiesa, europiečiai šį mitą iš amerikiečių perėmė kur kas vėliau. Kaip tik tada Prancūzijoje skleidėsi Brigitte Bardot žvaigždė. Jos tipažas įkūnijo juslingą, seksualią, naivią ir kaprizingą moterį - vaiką. Ir visi vyrai pradėjo kraustytis iš proto dėl putlių Brigitte lūpų, išraiškingos krūtinės, tamsiai apvestų akių ir šviesių garbanų. Ilgainiui kino ekranuose bejausmes širdžių daužytojas keitė kvailutės, o šias – mielos, švelnios ir infantilios gražuolės. Visuomenės spaudimas buvo didžiulis. Blondinių geidė vyrai, o patikti norinčios moterys isteriškai kopijavo amerikietiškas gražuoles.
Įtaigios pardavėjos
Plaukų dažų gamintojai siūlė vis naujas, vis efektyvesnes priemones. Jiems talkino reklamos specialistai. Beje, filmavo ir fotografavo šie dažniausiai šviesiaplaukes. Psichologų nuomone, neaišku, ar dėl visuotinio blondinių dominavimo, ar dėl jau minėto pirmykščio žmogaus palikimo, jos bemaž dvigubai įtaigesnės pardavėjos, jų reklamuojamais produktais ir paslaugomis domimasi labiau nei pristatomais tamsiaplaukių.
Šviesiaplaukės pamažu tapo etalonu. O nuo 1960-ųjų blondinėmis besižavinčiųjų gretas papildė ir vaikai, mat tada buvo sukurta dar viena „bomba” – lėlė Barbie. Blondinių kerai taip įsismelkė ir į mergaičių sąmonę, kad jos nuo mažų dienų įsivaizduoja save auksaplaukėmis, išraiškingų formų supermoterimis.
Moterys, griaunančios mitus
Vyrų primetama įtaka moterims ėmė dužti į šipulius, kai buvo išrasta kontraceptinė piliulė. Namų šeimininkės įvaizdis nublanko. Moteris pradėjo planuoti ne tik savo karjerą, bet ir šeimą. Nuo tada moterys šviesina plaukus todėl, kad pačios to nori, o ne todėl, kad siekia patikti vyrams. Didžiojoje Britanijoje įvaizdžio lūžis buvo dar radikalesnis. Čia peroksidu išbalinti plaukai reiškė kone agresyvumą. Juk tuo metu klestėjo maištingoji dizainerė, avangardistė Vivienne Westwood, o muzikos scenoje siautėjo garsieji „Sex Pistols” ir Debbie Harry, ironiškai pasivadinusi Blondie (blondinė). Ministrė pirmininkė tuo metu buvo ne kas kita, o šviesiaplaukė geležinė ledi Margareth Thatcher. Ši šalis pasauliui padovanojo kitą ne mažiau žymią ir iki šiol mylimą blondinę – princesę Dianą.
Niujorko blondinės – iššūkis lėlei Barbei
Amerika šiandien taip pat turi naują socialinį personažą. Tai Niujorko blondinės, kurių plaukų spalva ne tik puošia, bet ir deklaruoja atitinkamą socialinį statusą ir, savaime suprantama, pajamas. Niujorko blondinė gali dirbti madų žurnale, viešųjų ryšių kompanijoje arba dailės galerijoje – vietose, kur rytinis laikas, sugaištas dažant patamsėjusias plaukų šaknis, netampa pretekstu atleisti iš darbo. Blondinė taip pat gali būti ir galinga Volstrito arba Medison Aveniu administratorė – šiose vietose rūpestingai iššviesinti plaukai yra lygiai tokie pat galingi, kaip ir pagal užsakymą pasiūtas kostiumas arba prabangus laikrodis.
Niujorko blondinių istorija siekia mažiausiai 40 metų, kai pulkelis gerai apsirengusių ir plaukus į kasas susipynusių visuomenininkių buvo karaliaujančios mados veteranės. Savo tvarkingais kostiumėliais, pirštinaitėmis ir bateliais iš aligatoriaus odos jos tuo metu diktavo stilių, o jų nepriekaištingos ir laku išpurkštos šukuosenos dažnai buvo pelenų ar platinos spalvos.
Šiandien žodis „platina“ su plaukais retai besiejamas, tačiau Niujorko blondinės savo plaukais rūpinasi kaip niekad. Nors pati šukuosena gali būti paprasto klasikinio stiliaus, plaukai deklaruoja aukštą kainą: grakštūs lino spalvos pluoštai persipina su vanilės ruoželiais bei auksinėmis sruogomis, strategiškai išdėstytomis virš medaus atspalvio pagrindo. Ilgai savo plaukus puoselėjančios ir po 500 dolerių per kiekvieną apsilankymą pas koloristą mokančios moterys dažnai visam gyvenimui lieka ištikimos šiam stiliui. Atrodo, kad vienintelis jų rūpestis – nuolatos prižiūrėtos plaukų šaknys ir kuo daugiau atsisukančių praeivių.
Intelektualios šių dienų šviesiaplaukės
Naujųjų laikų blondinės – ne tik ekrano žvaigždės. Jos siekia politikos, verslo, meno ir mokslo. Vyrų suformuotą stereotipą apie šviesiaplaukių kvailumą pakeitė kitas mitas - esą graži moteris negali būti protinga. Tačiau ir šią klišę ištiko toks pat likimas: garsios aktorės Sharon Stone intelekto koeficientas – 154. Buvusio Amerikos prezidento Billo Clintono žmona Hillary po vyro skandalo atsiskleidė kaip stipri, išmintinga moteris, šiuo metu ji yra žymi, įtakinga politikė, o popžvaigždė Madonna pati susikūrė savo stulbinamą karjerą.
