Dabar šio simbolio elementai puolė vienas kitą kapoti: kūjis atsisuko prieš pjautuvą. Aukštosios partinės mokyklos Viktoras nusprendė mokyti liberalizmo ir demokratijos kitą Viktorą, kuriam politika yra tik būdas užsiimti verslu. Kuriam Lietuvos valstybė yra tik didesnio masto Krekenavos agrofirma.
Abu Darbo partijos bei Kėdainių politinio reiškinio autoriai vienas kito verti. Svarstyti, kuris iš jų vertesnis bei geresnis, taip pat prasminga, kaip ir ginčytis, ko reikėtų labiau bijoti – paukščių gripo ar globalinio atšilimo.
Tačiau Lietuvoje šiomis dienomis dviejų Viktorų susikirtimo tema yra ypač aktuali bei daug svarstoma. Viešojoje erdvėje atsirado nemažai manančių, jog Viktoro Muntiano maištas prieš Viktorą Uspaskichą yra sveikintinas kaip demokratinis ir vertybinis. Pasirodo, visai nedaug reikia, kad vienas iš partijos atributais prisidengusios interesų grupės „krikštatėvių“ būtų pripažintas vakarietiškos demokratijos puoselėtoju.
Savo ruožtu Darbo partijos vidaus ginčai apie vertybes ir demokratiją tarp V. Muntiano ir V. Uspaskicho šalininkų pastaruoju metu įgyja vis daugiau realybės šou elementų. Kai susėdę du Viktorai, Loreta Graužinienė ir Vladimiras Orechovas puola aiškintis santykius, tie jų santykiai ima atrodyti esą ne politiniai, o šeimyniniai.
V. Orechovas priekaištauja L. Graužinienei, kad ji ištikima tik vienam iš Viktorų. L. Graužinienė nagrinėja ir lygina Viktorų asmenybių bruožus. Visi barasi, juokiasi, prisimena šeimyninio gyvenimo ir buitinių konfliktų detales. Ne politinė partija, o kažkoks televizijos serialas apkiautusioms namų šeimininkėms.
Nauja V. Muntiano šalininkų frakcija Seime kol kas neišsiskiria iš savo buvusių kolegų darbiečių dėmesio vertomis idėjomis, kurios suteiktų šiai net apie naujos partijos kūrimą galvojančiai kompanijai reikiamo politinio tapatumo. Politinės valdžios siekianti interesų grupė skilo į dvi dalis - ir tiek. Vaizdžiai tariant, maištas piratų laive pasibaigė tuo, kad piratų laivai dabar yra du, o ne vienas. Jokios partinės ideologinės vėliavos virš jų abiejų nematyti.
Kaip pasityčiojimas iš pilietiškumo ir demokratijos skamba naujosios parlamentinės frakcijos pavadinimas. Jame įrašyta „pilietinė demokratija“ yra tokia pat „tikra“, kaip ir Vladimiro Žirinovskio bei Rolando Pakso „liberalioji demokratija“. Tokiems „pilietiniams demokratams“, kaip V. Orechovas, Henrikas Žukauskas, Jonas Lionginas ir jų bendražygiai, pilietinės visuomenės pavyzdžiu galėtų būti nebent Vladimirą Putiną mylinti ir politikos reikalams abejinga Rusija.
Šiuo atžvilgiu pravartu kritiškiau pažvelgti į Lietuvos politikos būklę, turint galvoje mūsų Vakarų sąjungininkų pagyrimus Lietuvos demokratijai bei viltis, kad Vilnius taps pagrindu ir atspara demokratinių vertybių sklaidai į Rytus. Ar tikrai savo partinės demokratijos modelį norėtume siūlyti Rusijai kaip siektiną pavyzdį?
Žinoma, procedūriniu požiūriu šis modelis neblogai veikia, tačiau jo grynai politinė išraiška liudija gana artimą Lietuvos bei Rusijos giminystę. Užtenka atkreipti dėmesį vien į tai, kad Vyriausybę ir Seimą tvarko politinės jėgos, kurioms vadovauja buvęs kompartijos sekretorius, Leningrado aukštosios partinės mokyklos auklėtinis, Rusijos tituluota kunigaikštienė ir susikompromitavęs naujasis rusas.
Kažkas negerai Lietuvos demokratijai, jei tokie personažai yra jos tikrieji herojai. Esame vis blaškomi tarp kūjo ir pjautuvo, tarp vieno Viktoro Scilės ir kito Viktoro Charibdės, tarp sovietinės praeities užprogramuotų blogybių, iš kurių vis mėginame rinktis mažesnę ir vis neišbrendame iš to užburto blogybių rinkimosi rato. Panašu, kad tokio tipo demokratiją ne mes turėtume siūlyti Rytams, o Rytai siūlo mums – profesionaliai ir, deja, sėkmingai.
„Politikos apžvalgininko komentaras“ - trečiadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.)