„Neužtenka tik parduoti žmogui obelaitę, kriaušę, persiką ar kito kurio augalo sodinuką. Jei jis netinkamai pasodintas ar augs be priežiūros, naudos nebus. Taigi kartais sugaištu kone pusvalandį, kol atsakau į visus klausimus, – sakė moteris. – Sugaišto laiko negaila. Kai medelis gerai auga ir dera, būna patenkintos abi pusės: ir mes, ir pirkėjai“.
Griežta atranka
Kazlauskų medelynas Pagiriuose – nedidelis, palyginti su pramoniniais Lietuvos medelynais. Tačiau jis ypatingas tuo, kad per daugelį metų biologai atsirinko tinkamiausius Vilniaus kraštui augalus. „Daug ko negalėtume auginti net ir norėdami, nes gyvename prie pat Vokės upės. Sunku apsakyti, kaip kenčiame nuo šalnų, – guodėsi moteris. – Anapus kelio ant kalniuko gyvenantieji kartais net nežino, ar būta naktį šalnos, ar ne, užtat pas mus viskas – virte nuvirę. Taigi auginame tik itin atsparias šalčiams vaismedžių ir vaiskrūmių veisles. Atsirenkame ir dekoratyvinius augalus bei gėles“.
Idealiai išpuoselėtoje vejoje prie vartų svečius netrukus pasitiks rausvais žiedais apsipylusi rojaus obelaitė. Daugiau nei prieš dvidešimt metų ji į Lietuvą atvežta iš Maskvoje vykusios Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų (VDNCH) parodos. Pasak Reginos, ištvermingą medelį pamėgo visa šeima, nes kur buvo pasodinta, obelaitė ten ir liko, o kiti augalai dažniausiai ilgai neužsibūna.
Vytautas be sentimentų nepatikusį ar blogai derantį išrauna. Pamatę „rojinukę“ užsisako sodinukų, nors naudos iš jos, palyginti su kitomis obelimis, ne kaži kiek – vien grožis. Tiesa, mažus obuoliukus galima dėti į vaisių kompotus, mat jie nuspalvina sirupą.
Pavyzdiniai želdynai
Visais metų laikais gražiai atrodo želdynai apie Kazlauskų namą. Čia – Reginos valdos. Svajonę auginti savo sklype puskiparisius Regina jau pamiršo.
„Nė kiek dėl to nesisieloju, – tikino moteris. – Pamėgau kadagius, kukmedžius, dekoratyvines eglutes. Svarbu augalus tinkamai susodinti. Priešakyje arčiau tako sodinu lėčiau augančius, tolėliau už jų – aukštesnius. Augalai neturi gožti vienas kito. Gražu, kai pavasarį tarp spygliuočių žydi svogūninės gėlės, tačiau jas patarčiau įkasti į žemę su vazonėliais. Tada peržydėjusias tulpes, narcizus, hiacintus galima iškelti į nuošalesnę vietą, kad džiūstantys žiedkočiai negadintų spygliuočių salelės vaizdo“.
Nuo piktžolių Regina ginasi mulčiavimu. Pro 5–7 centimetrų storio spygliuočių žievių sluoksnį iš žemės neprasikala ir į dirvą nepatenka jokia nepageidaujama žolė.
Atsparusis vijutris
Neatsilaikę madų vėjams Kazlauskai į savo sodybą įsileido ir skiepytus kamieninius medelius. Vienus padovanojo draugai, kitus pirko patys. „Neįprasti akiai laibakojai – puikus sodybos želdynų paįvairinimas. Beje, po jais puikiai auga ir iš šiek tiek užmaskuoja aukštą kamieną vijutris, – sakė pašnekovė. – Beje, šis vijoklinis augalas man – tikras atradimas. Kilęs iš šiaurinių kraštų, jis pradeda lapoti vos nutirpus sniegui, niekada neapšąla, žydi nuo ankstyvo pavasario iki rudens.
Per vienus metus vijutris gali užkėtoti poros metrų aukščio tvorą. Jei būtų kur, augtų iki penkių metrų. Visai nereiklus dirvai. Puikiai auga ir skurdžioje žemėje. Treti metai renkuosi veisles. Turiu visokiausiomis spalvomis žydinčių, bet labiausiai man patinka mėlynžiedžiai su baltais viduriukais. Smagu matyti, kaip visą dieną vijutriuose dūzgia bitės“.
Augalams reikia dėmesio
Vytautas Kazlauskas perkantiems sodmenis pataria atidžiai juos apžiūrėti. „Jei tranšėjose arba sandėliuose nebuvo pasirūpinta jų apsauga nuo pelių, gali būti apgraužti kamienai, o jei buvo per aukšta sandėliavimo temperatūra – pašutusios medelio šaknys. Perkant reikia būti atidiems. Pelių pažeistą kamieną nesunku pastebėti. Sunkiau pamatyti, ar puvinys nepažeidė sodinuko šaknų – perkant reikia palankstyti sodinuko šaknis. Sveikos šaknys bus lanksčios. Nukirpus sodo žirklėmis viduje baltos. Papuvusias suplėkusias šaknis išduos ruda spalva. Jos lūš ir trupės. Apie augalo būklę galima spręsti ir iš pumpurų – ant sveiko ir visaverčio sodinuko šaknų jie būna pradėję brinkti“.
Vietoj seno ir ligoto geriau naujas
Dažnai sodininkai mėgėjai gaili senų vaismedžių ir uogakrūmių. „Jei juoduosius serbentus užpuolė pumpurinė erkė, geriau išrauti ir sudeginti visą krūmą, nei pašalinti kenkėjų apniktas šakas“, – teigė V. Kazlauskas. Vietoj jo geriau pasodinti jauną atsparios veislės sodinuką, kuris po poros metų gausiai derės. Tik reikia nepamiršti, kad tos pačios veislės juodieji serbentai vienoje žemėje gausiai derės, o kitoje skurs. Reikia pasisodinti keletą skirtingų veislių krūmų“.
Kaip tinkamai pasodinti vaismedį
Skiepytus į vegetatyvinius žemaūgius poskiepius vaismedžius reikia sodinti taip, kad skiepijimo vieta būtų 5–10 cm virš žemės. Jei ji atsiduria po žeme, vaismedis toje vietoje išsiaugina šaknis ir poskiepis nueina niekais. Aktyviai pradeda augti įskiepyta veislė. Vietoj norimo žemaūgio sodininkai užsiaugina aukštą vaismedį. Todėl labai svarbu sodinuką pasodinti tinkamai.
Vienų metų sodinukui iškasama duobė, į kurią lengvai tilptų šaknys. Jei žemė skurdi, duobė kasama didesnė ir į ją pridedama perpuvusio komposto arba mėšlo. Galima įberti porą saujų mineralinių NPK trąšų. Jas būtina permaišyti su žeme.
Uždėkite kastuvą ant duobės ir nustatykite medelio sodinimo gylį. Kamieno pradžia turi būti ties kastuvo kotu.
Duobėje suformuokite kauburėlį, ant kurio bus paskleidžiamos medelio šaknys.
Ant įstatyto į duobę sodinuko šaknų berkite kompostą arba žemę. Jas pilant medelį reikia papurtyti, kad prie šaknų neliktų tuščių tarpų.
Supiltas žemes atsargiai apmindykite, kad medelis tvirtai stovėtų ir kad žemei suslūgus neliktų duobės.
Apie kamieną padarykite laistyti skirtą „lėkštę“. Gausiai paliekite. Vienam sodinukui reikia vieno kibiro vandens. Jis išstumia orą ir žemė geriau priglunda prie šaknų. Laistyti medelius būtina net tada, jei sodinimo dieną lyja. Papildomai laistykite tik po savaitės. Kasdienis laistymas medeliui gali pakenkti. Pomedis mulčiuojamas kompostu arba durpėmis. Tinka ir perpuvęs mėšlas.
Pirmaisiais auginimo metais sodinuką reikia pririšti aštuoniukės formos kilpa prie dviejų kuolų.
Sodo plane pažymėkite, kur ir kokios veislės vaismedis pasodintas.
