Aktyvios užsienio politikos postsovietinėje erdvėje dėka, Lietuva tapo pastebima tarptautinės scenos veikėja. Lietuvai pavyko išvengti Dievo ir svarbiausių tarptautinės politikos žaidėjų užmirštos provincijos „etiketės“.
Didelis Lietuvos užsienio politiką formuojančių ir įgyvendinančių institucijų pasiekimas – atgaivinti arba iš naujo užmegzti glaudūs ryšiai su buvusiomis SSRS respublikomis. Be to, šiandien Lietuva yra nustačiusi ir daugiau ar mažiau įvaldžiusi pagrindinius demokratijos sklaidos instrumentus.
Diskusijos viešajame lygmenyje apie Lietuvą kaip regiono centrą, imperiją ar XXI a. LDK yra sveikintinos. Jos yra gera mankšta politikos mokslų studentams, nes skatina permąstyti ir iš naujo atrasti savo istoriją, suteikia daugiau savigarbos, įkvėpia veiklai.
Lietuvos, kaip regiono centro, vizija buvo naudinga tuo, jog padėjo įveikti sąstingį, šalies užsienio politikos formuotojus apėmusį po įsiliejimo į ES ir NATO. Kažin ar be šios vizijos, apskritai būtų imtasi kokių nors provakarietiškų iniciatyvų postsovietinėje erdvėje.
Vis dėlto, šiandien reikėtų peržiūrėti Lietuvos, kaip regiono centro, nešančio Vakarų civilizacijos vėliavą, viziją. Laikas paklausti – „ar Lietuva iš tiesų turi pakankamai resursų tam, kad pagrįstai pretenduotų į regiono centro statusą?“.
2006 m. kovo 16 d. „Veide“ pasirodęs Antano Kulakausko straipsnis „Postmoderni imperija“ ar „auksinė provincija“ suteikia gerą progą pradėti platesnę diskusiją apie tai, kokia užsienio politika atneštų didžiausią naudą Lietuvai. Kritiškai peržiūrėjus ir sukonkretinus A.Kulakausko išsakytas mintis, galima pasiūlyti šiek tiek kitokį, į ribotus šalies pajėgumus atsižvelgiantį, Lietuvos užsienio politikos raidos scenarijų.
Pradėti galima nuo to, kad Lietuvos, kaip regiono centro vizijos, silpnoji vieta - fakto, kad Lietuva yra maža valstybė su ribotais resursais, ignoravimas. Neatsitiktinai A.Kulakauskas simpatizuoja Estijai, kuri „vadovaudamasi mažos, bet gudrios ir racionalios valstybės „filosofija“ siekia tapti ES „auksine provincija“. Vadovaudamasi regioninio centro vizija ir ignoruodama šios vizijos įgyvendinimui prieštaraujančius faktus, Lietuva gali paprasčiausiai „perdegti“ ar „persitempti“.
Jei trumpuoju periodu Lietuvos, kaip regiono centro, iniciatyva atnešė naudą – padėjo išvengti neįdomios periferijos ar užkampio likimo, tai vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu ši, realiai nepasverta, iniciatyva gali mus susilpninti. Imdamiesi įvairiausių (dažnai racionaliai neįvertintų) postsovietinės erdvės demokratizavimui skirtų projektų, švaistome vertingus žmogiškuosius ir finansinius išteklius.
Tikėtina, jog iššvaistę savo ribotus išteklius taip ir negalėsime partneriams Vakaruose parodyti jokio tikrai pozityvaus rezultato, o kartu prarasime ir mumis šiandien pasitikinčių postsovietinės erdvės šalių pasitikėjimą. Tuomet beliks susitaikyti su iš svetur valdomos ir svetimus interesus atstovaujančios periferijos padėtimi.
Lietuvai, kad jos užsienio politika taptų veiksmingesnė ir naudingesnė, reikėtų:
Pirma, surinkti esamus ir išsiugdyti naujus postsovietinės erdvės valstybių specialistus.
Idėja, jog Lietuvai reikia stiprinti valstybės analitinius pajėgumus nėra nauja, tačiau šiandien tenka pripažinti, kad esama situacija netenkina. Mokame rusiškai ir turime išskirtinės gyvenimo SSRS patirties, tačiau neturime gerų Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Armėnijos, Azerbaidžano, Gruzijos specialistų arba jų yra nepakankamai. Pabrėžiame, kad suprantame postsovietinių valstybių gyventojus geriau nei bet kuri kita ES valstybė, tačiau tokiais pareiškimais tik apgaudinėjame save ir kitus.
Laikas bėga ir situacija postsovietinės erdvės valstybėse šiandien kitokia nei buvo griūnant SSRS. Neužtenka vien tik mokėti rusiškai, kad vadintum save Ukrainos, Azerbaidžano ar Moldovos ekspertu. Reikia gerai žinoti tų šalių specifiką ir jausti situaciją (kartais situaciją reikia jausti geriau už pačius vietinius).
Geriausi mūsų planai bus pasmerkti žlugti, jei remsimės paviršutiniška ir nepatikima informacija. Nei viena strateginė schema nesuveiks, jei prieš tai nebus padaryta visapusiška ir išsami analizė, įvertinti visi galimi ėjimai ir kontr-ėjimai. Tam reikalingi specialistai, mokantys ne tik rusiškai, bet ir gruziniškai, ukrainietiškai, rumuniškai.
Lietuvai reikia stipraus ir autoritetingo strateginės analizės centro, kurio specialistai padėtų mūsų šaliai pasinaudoti Vakarų valstybių ekonomine bei politine galia, siekiant įsitvirtinti svarbiose ekonominėse ir administracinėse nišose postsovietinėje erdvėje. Būtina investuoti į žmones, besidominčius postsovietinėmis šalimis ir pasižyminčius analitiniais sugebėjimais. Lietuvoje tikrai yra žmonių, kuriuos tinkamai motyvavus, būtų galima turėti gerą strateginės analizės centrą.
Ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvai tai atneštų didelę naudą, todėl būti šykštiems čia tikrai nereikėtų. Geri specialistai, jau šiandien padėtų taupyti ribotus resursus, nurodydami neperspektyvius pagalbos projektus, kurių realizavime Lietuvai neverta dalyvauti. Jie taip pat padėtų identifikuoti konkrečias šalis, ties kuriomis Lietuvai derėtų koncentruoti savo dėmesį ir pastangas.
Antra, identifikuoti postsovietinės erdvės valstybes, kurioms Lietuvos parama iš tiesų būtų reikalinga ir efektyvi.
Turime specifinių žinių, kaip ugdyti narystei ES ir NATO būtinus administracinius gebėjimus. Lietuva žino, kaip atsikratyti sovietinio palikimo, kaip transformuoti centralizuotą ekonomiką į laisvosios rinkos ekonomiką, kaip priderinti teisinę ir politinę sistemas prie ES ir NATO reikalavimų.
Postsovietinės erdvės šalims galime duoti naudingus patarimus, mokyti nekartoti mūsų padarytų klaidų. Šiuo atveju turime svarbų pranašumą prieš ES senbuves ir net Varšuvos pakto nares, kurios neturi analogiškos gyvenimo SSRS patirties.
Šį pranašumą būtinai reikia išnaudoti, kartu suvokiant, kad negalime vienu metu demokratizuoti visų postsovietinės erdvės šalių. Šiandien, apsimesdami regiono lyderiais, bandome demokratizuoti net tas šalis, kurios yra geopolitiniu požiūriu svarbios žaidėjos ir dėl kurių kovoja didžiosios galybės.
Akivaizdu, kad negalime „apžioti“ Ukrainos. Šioje valstybėje veikia galingos jėgos ir didžiuliai pinigai. Žaidime dėl Ukrainos demokratizavimo Lietuvai gali tekti tik statisto vaidmuo. Lietuvos iniciatyvos, skirtos Ukrainos demokratizavimui, dėl to turi būti gerai pasvertos. Pvz., galime imtis apgalvotų žingsnių, susijusių su Ukrainos (ar kurios kitos šalies) demokratizavimu, norėdami sukelti didesnį „galvos skausmą“ tiems, kurie siekia pamatyti atgimstančią Rusijos imperiją.
Reikia pripažinti, kad Baltarusijos demokratizavimo projektai neatneš didelės naudos tol, kol patys baltarusiai to tikrai nepanorės. Juokinga, kai Vakarams dirbtinai mėginame parodyti baltarusių, kaip laisvės ir demokratijos išsiilgusios tautos, paveikslą. Visiems aišku, kad Aleksandras Lukašenka būtų laimėjęs ir tikrai laisvuose bei sąžininguose Baltarusijos prezidento rinkimuose.
Lietuvos parama Baltarusijos opozicijai turi būti, tačiau nereikia dėl to labai persistengti. Prievarta baltarusiams kišama laisvė ir demokratija Lietuvai ateityje gali skaudžiai atsirūgti.
Apskritai valstybei didelę žalą daro kai kurių mūsų užsienio politikos formuotojų užsidegimas Lietuvos, kaip Vakarų civilizacijos nešėjos, idėja. Dažnai į postsovietines valstybes, nepriklausančias ES ir NATO, žiūrime kaip jaunesniuosius brolius, nesugebančius savarankiškai priimti sprendimų. Tų valstybių piliečiai ilgainiui dėl to ima jausti nuoskaudą.
Primygtinis laisvės ir demokratijos siūlymas gali ne tik sugadinti dvišalius santykius, bet ir lengvai pastūmėti galimus sąjungininkus Maskvos link. Pripažinkime, kad mes patys dar nesame laisvės ir stabilios demokratijos bastionas. Mūsų santykiai su kitomis postsovietinės erdvės šalimis dėl to turi būti ne kaip nurodinėjančio ir tuos nurodymus aklai vykdančio subjektų, o kaip lygiaverčių partnerių.
Su Pietų Kaukazo valstybėmis (Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija) Lietuva iš principo galėtų dirbti ir tikėtis sėkmės. Tiesa, šiuo atveju reikia gerai įvertinti mus su šiomis valstybėmis siejančius ryšius ir interesus. Aišku, gerai, jei šios šalys taps tikromis demokratijomis, euroatlantinės sistemos dalimi, tačiau kokią konkrečią naudą (pvz., ekonominę) Lietuva iš to gaus?
Jei tos naudos nėra arba ji labai nedidelė, tai ar verta švaistyti savo resursus? Gal tokiu atveju geriau prioritetine šalimi laikyti vieną Moldovą ir ties ja koncentruoti savo pastangas? Svarbu, sudarant kelių (dviejų ar trijų) prioritetinių šalių sąrašą, omenyje turėti Balkanų regiono ar Centrinės Azijos valstybes.
Trečia, pripažinti, jog esame ne vieninteliai, siekiantys „užkariauti“ laisvas ekonomines ir administracines nišas postsovietinėje erdvėje
Nesame unikalūs su savo laisvės ir demokratijos nešimo į Rytus idėjomis. Latviai ir estai taip pat puikiai suvokia galimą dalyvavimo postsovietinės erdvės valstybių demokratizavimo projektuose naudą. Be to, postsovietinėje erdvėje jau kuris laikas aktyviai veikia valstybės, su kurių resursais ir potencialu, negalime lygintis. Tai – Lenkija ir Vokietija.
Lenkijos ir Vokietijos įdirbis postsovietinėse šalyse, siekiančiose narystės euroatlantinėse struktūrose, didelis. Jei tam tikrose srityse ir tam tikrose šalyse Lietuva pirmauja, tai šis pirmavimas, esamomis sąlygomis, yra laikinas. Lietuvai dėl to reikėtų kooperuotis su kažkuria iš jų, arba vienu metu žaisti su abejomis, siekiant atstatyti balansą. Bendradarbiaujant su Lenkija ir/ar Vokietija, Lietuvos manevravimo galimybės žymiai padidėtų. Kartu su jomis Lietuva galėtų įgyvendinti tuos projektus, kurių yra nepajėgi imtis viena.
Aišku, reikia pripažinti, jog kooperavimasis su Lenkija ir/ar Vokietija Lietuvą nustumtų į antrą planą. Pernelyg smarkiai skiriasi šalių politiniai svoriai. Tiesa, atsisakyti didelių ambicijų ir didesnės dalies šlovės galima, jei tai atneša reikšmingus ekonominius ir politinius dividendus. Užsimodami pernelyg plačiai, rizikuojame prarasti viską. Iš tiesų, Lietuvai nereikia konkuruoti su kitomis ES šalimis. Mes turime papildyti ES institucijų ir kitų Sąjungos narių pastangas, tarnaujančias bendram labui.
Reikia pabrėžti, jog ir ES, ir JAV sutaria dėl to, kad būtina skatinti demokratijos plėtrą pasaulyje. Lietuvos inicijuoti projektai, susiję su postsovietinių šalių demokratizavimu, dėl to gali būti sėkmingai „parduoti“. Žinoma, prieš tai juos reikia gražiai „įpakuoti“. Geriausiai tam tinka blizgantis „dovanų popierius“ su ES simbolika. Šiuo atveju galėtume įtikti ir ES senbuvėms, ir padaryti solidesnį savo įvaizdį remiamų šalių akyse.
Iš tiesų apgalvotas Lietuvos ėjimas į Rytus su ES „palaiminimu“ padėtų ne tik užtikrinti šalies saugumą, bet ir spręsti vidaus socialines problemas. Lietuvos turimi resursai būtų efektyviau panaudojami, taip pat būtų plačiau naudojamos ES fondų (skirtų kaimynystės politikai) lėšos, lietuviams verslininkams atsivertų naujos rinkos ir naujos ekonominio bendradarbiavimo sferos. Taigi laimėtų ir ES, ir paramos bei patarimų iš mūsų laukiančios šalys, ir eiliniai Lietuvos piliečiai.
Pabaigoje reikėtų pastebėti, kad svarbų vaidmenį Lietuvai siekiant tikslų, susijusių su Rytų kaimynų demokratizavimu, galėtų suvaidinti iki šiol aktyviai nenaudota viešoji diplomatija. Oficialių asmenų vizitai, deklaracijos ir institucinis bendradarbiavimas negali atstoti paprastų žmonių ryšių. S
tudentų mainai, miestų ir miestelių tarpusavio ryšių plėtojimas, kultūriniai renginiai – visa tai ir dar daugelis iš pirmo žvilgsnio menkų dalykų (pvz., mus dominančių šalių televizijos programų transliacija), galėtų suteikti kur kas tvirtesnį pagrindą dvišaliam bendradarbiavimui oficialiajame lygmenyje.
Iš tiesų Lietuvai, siekiančiai tapti „postmodernia imperija“ ar „auksine provincija“, reikia aiškios schemos, kaip tą užsibrėžtą tikslą pasiekti. Tiek „imperijai“, tiek „auksiniam užkampiui“ itin svarbus:
§ analitinių pajėgumų stiprinimas;
§ prioritetinio remtinų šalių sąrašo sudarymas;
§ bendradarbiavimas su Lenkija ar Vokietija.
Greitu metu nesiimdami spręsti įvardintų problemų, tapsime ne „imperija“ ar „auksine provincija“, bet ES užkampiu.