Jis tvirtino, kad Teheranas neatsisakys branduolinės programos, o tie, kad tam trukdys ar „mėgins užpulti Iraną, labai pasigailės. Italų laikraštis „La Repubblica“ cituoja Irano dvasinio lyderio Ali Khamenei‘o žodžius: „Jeigu Jungtinės Valstijos išdrįs mus pulti, tai mes sureaguosime ir padarysime joms dukart daugiau žalos“.
Tiesa, ketvirtadienį Vienoje įvykęs TATENA vadovo susitikimas su Irano atstovais vertinamas teigiamai, ir, kaip pažymima pranešime, „derybos suteikė vilčių“, o diplomatinis kelias sureguliuoti problemą dar atviras.
Ir vis dėl to el Baradei‘aus pranešimas Irano atžvilgiu bus negailestingas, tvirtina stebėtojai. Jis gali atrišti rankas Saugumo Tarybai, kuri pranešimą ketina svarstyti gegužės 3 dieną, o jau gegužės 9-ąją Niujorke susitinka penkių branduolinių valstybių bei Vokietijos atstovai. Jie aptars konkrečius būdus, kaip paveikti Teheraną. Juridinis pagrindas smogti smūgį Teheranui pakankamas. Antai septintasis Jungtinių Tautų Įstatų straipsnis skelbia, kad, siekiant sustabdyti pavojų taikai ir agresijai, galima imtis plačių sankcijų, o 41-asis tiesiai įvardija jėgos veiksmų galimybę, jei tos sankcijos neduoda rezultatų. Tą galimybę padidina patyrimas: Saugumo Taryba net nesuspėjo išsamiai apsvarstyti priemonių prieš Irako diktatoriaus Saddamo Husseino režimą, kai Jungtinės Valstijos atakavo Bagdadą.
Paryžiaus „Le Figaro“ mano, kad bus apsiribota griežtomis sankcijomis. Pirmiausiai Jungtinės Tautos nori duoti dar vieną – galbūt paskutinį – šansą Teheranui išvengti jėgos panaudojimo. Šios sankcijos dabar būtų priimtos pagal tarptautinę teisę ir įpareigotų visas tarptautinės bendrijos dalyves. Galbūt tokiai rezoliucijai pritartų ir dvi nuolatinės Saugumo Tarybos narės – Rusija ir Kinija.
Atakuoti Iraną – tai kraštutinė priemonė. Italų laikraštis „Corriere della Sera“ rašo, kad Amerika gavo gerą pamoką iš karo su Iraku. Nors diktatorius buvo pašalintas, tačiau JAV ten įklimpo su visa 135 tūkstančių armija, kuri neefektyvi partizaninėje kovoje. Irane gyvena triskart daugiau žmonių negu Irake, o ginkluotosios pajėgos gausesnės ir geriau parengtos. Analitikai priduria, kad tokio smūgio padariniai būti katastrofiški ir naftos rinkai. Iranas yra ketvirtas pasaulyje šios žaliavos eksportuotojas. Per Ormuzo sąsiaurį pervežama apie 80 proc. Persijos įlankos šalyse išgaunamos naftos, o karo atveju jis būtų užblokuotas. Todėl tuomet nieko nestebintų naftos kaina – 100 dolerių už barelį...
Ir vis dėl to buvęs JAV nacionalinio saugumo tarybos Europos skyriaus vadovas Philippe‘as Gordonas italų spaudoje tvirtina neatmetąs galimybės, kad diplomatinės priemonės tėra tik priedanga Vašingtonui pateisinti galimą smūgį Iranui. Amerikos valstybės sekretorės Condoleezos Rice raginimas, išsakytas po derybų Sofijoje su NATO lyderiais, kad „Saugumo Tarybai laikas ryžtingai“ veikti, nepalieka abejonių, jog Vašingtone vis labiau viršų ima „vanagai“, jau primiršę Irako pamokas. Aljanso vadovai taip pat daro užuominų, kad NATO neliks nuošalyje.
Taigi, visų karų žaizdų dar neužgydžiusiame regione vėl pakvipo dūmais. Jie gali būti patys juodžiausi nuo persų imperijos laikų...