Toliau nyks universitetų egzistencijos prasmė – užtikrinti sąlygas žinojimo ir aukštosios kultūros kūrimui bei sklaidai, saugojimui ir apmąstymui, kad žmogus išmoktų ieškoti tiesos, įgytų teisingumo jausmą, gebėjimą laisvai ir kritiškai spręsti apie įvykius bei reiškinius.
Vyriausybės patvirtintas planas yra tik plėtros parodija. Visos esminės plano nuostatos buvo išplautos, kai jis pradėjo cirkuliuoti tarp Švietimo ir mokslo ministerijos bei Vyriausybės kanceliarijos. Plovime susivienijo akademinė, verslo ir politikų nomenklatūra.
Galima sakyti, kad ši šventoji trejybė yra karo su Lietuvos aukštuoju mokslu būvyje ir laimėjo šio karo neeilinį mūšį. Kaip tiesiogiai suinteresuotas savo išlikimu, uoliausiai darbavosi įtakingiausias Lietuvos akademinio elito sluoksnis – universitetų rektorių konferencija ir ypač jos prezidentas VDU rektorius V. Kaminskas.
Rektorių konferencijai aktyviai talkino ir Lietuvos verslininkų konfederacijų viršūnėlės. Ypač pasižymėjo buvusios sovietinės nomenklatūros atstovai – R. Jasinevičius, B. Lubys, pirmasis sovietiniais laikais buvęs “Vilmos” generalinis direktorius, antrasis – Jonavos azotinių trąšų gamyklos direktorius, ir dar vienas kitas.
Paradoksalu, bet tai tie patys verslininkai, kurie pastaraisiais metais, demonstruodami moderniškumą, iš aukštų tribūnų nuolat skundėsi Lietuvos aukštosiose mokyklose vykdomų studijų kokybe.
Galima manyti, kad šiems verslininkams yra savas universitetinių rektorių mąstymas, pažintimis grindžiama hierarchinė sistema – nomenklatūra užuodžia nomenklatūrą ir viena kitą tvirtai remia.
Natūralu, kad tokią nomenklatūrininkų sąjungą parėmė ir Švietimo ir mokslo ministras R. Motuzas bei premjeras A. Brazauskas, kuriuos subrandino ta pati sovietinė nomenklatūra.
Kokių gi nuostatų nebėra patvirtintame plane? Darbo grupė, kuri rengė planą remdamasi tarptautine patirtimi, tame tarpe ir Briuselio komunikatais, kaip pagrindines problemas išskyrė aukštųjų mokyklų valdymą, tiek vidinį, tiek valstybės lygmenyje, ir mokyklų finansavimą.
Nepriklausomybės atgavimo pradžioje aukštųjų mokyklų autonomija buvo įtvirtinta be realios atskaitomybės visuomenei. Per penkioliką metų tokia autonomija universitetus pavertė uždaromis institucijomis, kurios negalėjo išvengti ir neišvengė išsigimimo.
Lietuvos universitetuose nėra akademinio bendrumo dvasios, susiformavo atskiros hierarchinės kastos, o hierarchijos viršūnėje esantis rektorius su aplink save palaipsniui susikurtu artimųjų sluoksniu tapo savotišku karaliuku. Šioje struktūroje nauji aukštesnės kompetencijos ir moralės žmonės nepageidaujami dėl daugelio priežasčių.
Pirma, tokie žmonės kelia grėsmę pačiai struktūrai. Antra, viršininkas turi prilygti jiems ir įsiklausyti į jų nuomonę, kad galėtų vadovauti gerai dirbančiai įstaigai. Nors rektorius ir renkamas kas keturis penkis metus savo pavaldinių, bet susiformavusi hierarchinė struktūra nėra linkusi keisti viršininko.
Dar daugiau, toji struktūra, siekdama išlaikyti tą patį gerai pažįstamą vadovą, yra linkusi formaliai kaitalioti universiteto pavadinimą, kad užmaskuotų įstatymo pažeidimą, kai rektorius renkamas daugiau nei antrai kadencijai iš eilės (tai draudžia Lietuvos įstatymai).
Čia rekordas priklauso Mykolo Romerio universiteto rektoriui A. Pumpučiui – rektoriaus poste jis jau ketvirtą kadenciją. Tenkindama rektoriaus įgeidžius, antrą dešimtmetį skaičiuojanti mokykla pakeitė tiek pavadinimų, kad jų užtektų šimtmečius išgyvenusiai mokyklai – policijos akademija, teisės universitetas, M. Romerio universitetas.
Jei nepavyksta kadencijų žaidimas, tai rektorius susikeičia vietomis su prorektoriumi arba nueinantis rektorius į savo postą įperša marionetę. Tačiau paskutinis būdas buvusiam rektoriui yra gana rizikingas – paragavusi valdžios saldybių, marionetė dažnai bando nutraukti ją timčiojančias virvutes.
Bet kuriuo atveju naujas pretendentas į rektoriaus postą turi žaisti pagal hierarchinės struktūros nustatytas taisykles. Pretendentas, žadantis pokyčius sustabarėjusioje sistemoje, neturi jokių šansų laimėti rinkimų.
Akademiniai hierarchai turi galingų sąjungininkų ne tik tarp verslininkų ir politikų. Apstu pavyzdžių, kai Lietuvos teisinės struktūros atvirai tarnauja ne įstatymui, bet akademinei hierarchijai.
Jos tyli, kai, prisidengiant universitetų pavadinimų kaitaliojimu, neteisėtai perrenkami rektoriai. Dar daugiau, Lietuvos teismai kartais atvirai demonstruoja įžūlų įstatymų ignoravimą, kai kyla grėsmė nomenklatūrininko kėdei.
Taip akivaizdžią bylą dėl neteisėto R. Bansevičiaus išrinkimo teismai vilkina aiškindami tuo, kad rektorius turi valstybės tarnautojo statusą, nors jie puikiai žino, kad taip nėra. Kuo siekiama tokiu vilkinimu? Laukiama, kol sueis senaties terminas ir neteisėtai išrinktas rektorius taps teisėtu?
Visuomenės atstovai universiteto valdyme
Plėtros plano rengėjai, siekdami pakeisti susiklosčiusią padėtį, pasiūlė aukštosios mokyklos tarybą, kurią sudarytų tik išoriniai nariai – visuomenės atstovai (socialiniai partneriai), įteisinti kaip aukščiausią vidinio valdymo instituciją, tarp kurios funkcijų būtų ir rektoriaus rinkimas. Toks siūlymas nėra darbo grupės išradimas.
Yra kitų šalių patirtis, kaip tokios tarybos sudaromos, kaip jos veikia. Tai Jungtinė Karalystė, Švedija, Suomija, Airija, Olandija, Danija, Norvegija, Japonija, Austrija, kurios įvykdė arba vykdo aukštojo mokslo ir aukštųjų mokyklų valdymo reformas. Iš išorinių narių sudaryta taryba paskiria ar išrenka universiteto rektorių ir prižiūri jo veiklą.
Toks rektorius nėra nei pavaldinių įkaitas (pavaldiniai išrinko – pavaldiniai išmetė, jei rektorius nutarė paklibinti sustabarėjusią struktūrą), nei karaliukas hierarchinėje struktūroje.
Autonomija ir akademinė laisvė
Tokios valdymo reformos lietuviškieji oponentai aiškina, kad išorinių narių dalyvavimas universiteto valdyme naikina universiteto autonomiją. Iš tikrųjų autonomijos esmė slypi ne tame, koks asmuo ar asmenys (iš išorės, ar patys darbuotojai) valdo.
Viena vertus, valdo tas, kas finansuoja. Valstybinį universitetą finansuoja mokesčių mokėtojai, o ministerija yra tik tarpininkė tarp mokesčių mokėtojų ir universiteto. Jos reikalas yra suformuoti universiteto aukščiausią valdymo instituciją – tarybą iš tokių mokesčių mokėtojų atstovų, kurie geriausiai atstovautų visuomenės interesus.
Antra vertus, aukščiausia valdžia priklauso įstatymui. Šiuo požiūriu autonomija yra įstatyminių normų rinkinys, kuris leidžia universitetui tvarkytis be išorinio biurokratinio reglamentavimo ir kuris turi užtikrinti ne rektorių ar dekanų administracinę laisvę, o dėstytojų, mokslininkų ir studentų akademinę laisvę.
Rektoriaus, dekano vaidmenys yra pagalbiniai, jie turi taip tarnauti (administruoti), kad tie, kurie vykdo universiteto misiją (studijuoja, dėsto, daro mokslą), turėtų tam visas sąlygas, tarp kurių esminė yra akademinė laisvė.
Nesubrendome laisvei ir reformoms?
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad paminėtos šalys yra tarp pasaulio šalių – lyderių moksliniuose tyrimuose ir aukštajame moksle. Jos suvokė, kad ir tolesnės reformos yra būtinos norint konkuruoti su stipriausia mokslinių tyrimų srityje valstybe pasaulyje – Jungtinėmis Valstijomis.
Minėtų šalių vykdomos reformos yra ne kas kita, kaip laipsniškas JAV aukštojo mokslo modelio adaptavimas. Į amerikietišką dirvą prieš porą šimtų metų perkeltos europinės aukštojo mokslo idėjos sunokino puikius vaisius.
Tos idėjos Naujajame kontinente buvo nugludintos, išplėtotos ir subrandintos. XX a. antrojoje pusėje universitetinių struktūrų modelius pasauliui, taigi ir Europai jau teikė Jungtinės Valstijos, kur gyvuoja dauguma pasaulyje geriausiais laikomų universitetų. Kyla klausimas, kodėl Lietuvoje negalima pradėti taikyti šių modelių.
Neįtikinamai skamba rektorių konferencijos argumentai, kad mūsų visuomenė tam nepasirengusi, kad Lietuvoje nerasime asmenų tinkamų darbui tokiose tarybose.
Naudojant tokių argumentų logiką galima teigti, kad klaida buvo kovoti dėl nepriklausomybės, pereiti prie rinkos ekonomikos, išardyti kolchozų sistemą, nes visuomenė neturėjo patirties gyventi laisvėje, ne pagal sovietines dogmas.
Tačiau Lietuvos “politikų” ir rektorių tokie argumentai neveikia. Pasitelkę verslo nomenklatūrą jie be didesnio vargo įtikino ministrą palikti senąją tvarką.
Toks žymus veikėjas kaip B. Lubys atsiuntė net ultimatumą, kuriame pareiškė, kad suteikus tarybai teisę rinkti rektorių, Lietuvos pramonininkų konfederacija siūlys verslininkams boikotuoti tarybas.
Verta paminėti, kad Lietuvos pramonininkų konfederacijos ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų susitikime, kuriame buvo galutinai ištrinta aukščiau aptarta nuostata, dalyvavo ir A. Jankauskas, atstovaujantis pramonininkus Seime ir Vyriausybėje. A. Jankauskas išgarsėjo neteisėtuose KTU rektoriaus rinkimuose.
Jis kaip KTU Tarybos narys studentams, išdrįsusiems nepritarti R. Bansevičiaus kandidatūrai, grasino, kad sužinos jų pavardes ir jie negaus darbo Lietuvoje.
O Švietimo ir mokslo ministerija su tokiu “socialiniu partneriu” – Pramoninkų konfederacijos hierarchijos atstovu derino galutinę Aukštojo mokslo plėtros plano redakciją ir besąlygiškai “pataisė” planą pagal stagnatoriškus pramonininkų pasiūlymus.
Turbūt ministerijos vadovybės požiūriu atsižvelgimas į tokių “partnerių” nuomonę atitinka europietiškai dvasiai. Be to, “vsio zakonno”, nes tai įtakingos profesinės organizacijos atstovas.
Skatinami grasinimai už poziciją priešingą nomenklatūrai
Bent kiek galvojantys apie ateitį turėtų sutikti, kad tokiam “verslininkui” kaip socialiniam partneriui turėtų būti uždarytos durys ne tik į aukštąją mokyklą, bet ir į bet kurią padoresnę kompaniją. Deja, ministras ir KTU akademinis elitas galvoja priešingai. Ministerijos vadovybės požiūriu sovietinius laikus primenantys grasinimai aukštojo mokslo sistemos institucijoje už išreikštą poziciją, neatitinkančią nomenklatūros nuostatų, yra normalus ir net skatintinas reiškinys.
Taip pat masto ir KTU senatas, kuris ne tik nepasmerkė A. Jankausko išpuolio, bet su džiaugsmu priėmė “palaikymą”.
Įrodymas – praėjus keliems mėnesiams ministras R. Motuzo 2006 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. ISAK–57 atnaujintoje KTU taryboje puikuojasi ir A. Jankausko pavardė. Į tarybą jis paskirtas bendru Švietimo ir mokslo ministro ir neteisėtai išrinkto rektoriaus sutarimu.
Bendru sutarimu į tarybą paskirtas ir A Vasiliauskas, kuris, būdamas ankstesnės tarybos pirmininku ir siūlydamas rinkti R. Bansevičių rektoriumi, paskatino laužyti įstatymus, nors jam buvo žinoma, kad KTU studentų atsovybė nepritarė šiai kandidatūrai.
Į atnaujintą KTU tarybą paskirta ir daugiau ankstesnės tarybos narių, ignoruojant jų antiįstatyminį elgesį per rektoriaus rinkimus. Ministras savo įsakymu patvirtino atnaujintos tarybos sudėtį, kurioje yra ir R. Bansevičiaus. Įsakyme nurodytos ir R. Bansevičiaus pareigos – KTU rektorius.
Įdomu, ar ta pačia ranka ministras pasirašė ankstesnį savo raštą, kuriame teigiama, kad rektoriaus rinkimai buvo neteisėti.
Tarybos idėja– palaukti, kol nebus diskredituojama?
Stebint tokį tautos tarnų (išvertus į lietuvių kalbą ministras reiškia tarną), nomenklatūrinių verslininkų ir akademikų kankaną apima keistas jausmas – pradedi džiaugtis, kad plėtros plane nebeliko nuostatos, kad rektorių rinktų taryba.
Toks tarybos vaidmens sustiprinimas turi prasmę ir gali teigiamai paveikti universiteto gyvenimą tik labai kruopščiai parenkant tarybos narius, įtikinant iškilius žmones (ne tik verslininkus!) jų misijos svarba ne tik universitetams, bet ir Lietuvos ateičiai, išaiškinant jiems tarybų funkcijas bei būtinybę elgtis etiškai.
Tokių nuostatų plane neliko, todėl geriau tegu universitetą skandina saviškiai, nei realią valdžią gavusios iš jankauskų, vasiliauskų, lubių sudarytos tarybos. Tai būtų ilgam diskreditavę iš socialinių partnerių sudarytos tarybos idėją, prie kurios anksčiau ar vėliau bus sugrįžta. Aišku, geriau, kad anksčiau.
Pavaldiniai renkasi viršininkus – demokratijos viršūnė?
Reikia pripažinti, kad nemaža dalis akademinės visuomenės pritaria rektorių pastangoms išlaikyti sustabarėjusią sistemą, kurioje demokratijos viršūne laikoma tai, kad pavaldiniai renka savo viršininkus – dekanus, rektorius, nors tai ir paralyžuoja universitetą.
Tokią akademinės visuomenės poziciją atspindi, pavyzdžiui, E. Aleksandravičiaus savo traipsniai “Universitetuose – tik demokratijos imitacija” (“Veidas”, 2006/04/06), “Vežimas pirma arklio” (OMNI portalas, 2006/04/06). Dažniausiai tai žmonės tiesiog nenorintys pokyčių.
Jiems dabartinė sistema paranki, nes “demokratiniuse” rinkimuose gali patys nušalinti rektorių-reformatorų (jei toks netyčia atsirastų, nors tai labai mažai tikėtina dabartiniame Lietuvos universitete). Yra ir tokių, kuriems atrodo, kad būdami rektoriais jie būtų “geri karaliai”.
Tokių hierarchijos šalininkų konflikto su universitetų valdovais priežastis dažniausiai slypi tame, kad dabartiniai universitetų hierarchai savo įpėdiniais norėtų matyti lengvai valdomas marionetes, o ne valdžios ištroškusius naujokus.
Studentai lygūs, bet akademiniai hierarchai lygesni
Iš plėtros plano išmesta nuostata, kad universiteto personalas ir studentai turi vienodas teises formuojant tarybą iš išorinių narių. Dabar studentai gali pasiūlyti į tarybą tik vieną narį. Šį pakeitimą galima laikyti Kauno technologijos universitete įvykusių neteisėtų rektoriaus rinkimų pasekme.
Dabar pasistengta sumažinti studentų įtaką. Visuose lygiuose madinga aiškinti, kad studentai yra lygiaverčiai partneriai, tik pamirštama pridurti – tol, kol jie nekiša nosies iš po akademinės hierarchijos apačios.
Kitaip tariant, akademinėje visuomenėje studentai yra lygūs, bet akademiniai hierarchai yra lygesni. Dėl tos pačios priežasties plane kalbant apie patariančias institucijas nebeminimos nacionalinės studentų organizacijos, nors įstatymiškai rektorių konferencijos statusas yra toks pats kaip ir nacionalinių studentų organizacijų - visuomeninė organizacija.
Dar daugiau, Vyriausybės patvirtintame plane numatoma taip atskirti patariančių organizacijų veiklos sritis, kad jos nebūtų dubliuojamos. Kitaip tariant, nepatogiems patarėjams bus pasiūlyta užsičiaupti.
Lietuvoje vienam studentui tenkantis finansavimas yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis. Be to Lietuvos aukštojo mokslo įstatyme prieš kelis metus atsirado antikonstitucinė nuostata, įteisinanti nevienodą studijų prieinamumą.
Įstatyme teigiama, kad į vakarines ir neakivaizdines studijas priimami studentai, sutinkantys mokėti visą studijų kainą. Tai demagogija, studentai yra priverčiami, o ne sutinkantys mokėti visą kainą.
Finansavimo problemas, tiksliau nepakankamą studijų finansavimą, darbo grupės parengtame aukštojo mokslo plėtros plane buvo siūloma spręsti numatant visiems studentams vienodą absoliutinę studijų įmoką nepriklausomai nuo pasirinktos studijų krypties kainos ir nepriklausomai nuo jų tipo (dieninės, vakarinės, ar neakivaizdinės). Siekiant užtikrinti visiems vienodą studijų prieinamumą, buvo siūloma įtvirtinti garantiją studentui gauti kreditą, pakankamą jo studijų išlaidoms valstybinėse ar nevalstybinėse mokyklose apmokėti. Konstitucijos nuostata dėl nemokamo aukštojo mokslo gerai besimokantiems būtų išlaikoma vėliau grąžinant įmoką per mokesčių lengvatas.
Deja, ir šios plano nuostatos pasirodė nepriimtinomis rektoriams, kurie pastaraisiais metais nuolat didino studentų skaičių ne tiek dieninėse, kiek vakarinėse ir neakivaizdinėse studijose. Tikriausiai tokios nuostatos trukdytų sukaupti tokį laisvai disponuojamų lėšų kiekį, kad jo užtektų universitetų hierarchams išsimokėti dešimties-dvidešimties tūkstančių litų mėnesio atlyginimus (tokie atlyginimų dydžiai neseniai buvo paviešinti žiniasklaidoje).
Naivumas ar bandymas prisišlieti prie galios centrų?
Sunku suprasti, ką atstovauja studentų lyderiai, kurie patvirtintu planu iš esmės patenkinti. Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Jonas Okunis nors ir išdrįso viešai pasisakyti prieš apgailėtiną KTU rektoriaus rinkimų farsą, bet visą laiką buvo kartu su verslo ir akademine nomenklatūra, kai pastaroji plėtros plane konservavo Lietuvos aukštojo mokslo stagnaciją.
Kadenciją baigęs Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Viačeslavas Palkevičius, kuris buvo ir plėtros plano rengimo darbo grupės narys, žurnalo “Veidas” 15 numeryje (2006-04-13) gyrė valdančiąją daugumą už patvirtintą plėtros planą:
"Praktiškai į visas pastabas, kurias siūlė studentai, buvo atsižvelgta: tiek dėl studentų socialinės padėties, tiek dėl valdymo reformos. Nepatenkinti esame tik dėl mokesčio už mokslą. Aukštojo mokslo plėtros planas kaip tik ir numato, kad gali būti padidintas mokestis už mokslą. Bet svarbiausias plano akcentas yra valdymo reforma. Aš tikiu, kad taip mūsų universitetai taps demokratiškesni". Ar tai studentų lyderių naivumas, ar jų bandymas prisišlieti prie lietuviškų galios centrų? Lieka tik užjausti švietimo ir mokslo ministrą R. Motuzą dėl jam tekusio vaidmens rengiant aukštojo mokslo plėtros planą, kurio galutinis Vyriausybės patvirtintas variantas iš tikrųjų turėtų vadintas “Aukštojo mokslo stagnacijos plėtra 2006-2010 metais”.
R. Motuzas ministru dirba ilgiau nei metus. Jis jau išnaudojo šimto dienų kreditą, kai galėjo dirbti nekritikuojamas. Deja, reikia pažymeti, kad ministro veikla ir dabar kelia slogų įspūdį. Ministro supratimas apie aukštojo mokslo sistemą išliko labiau nei menkas.
Jis demonstravo kažkokią politinę valią tik tol, kol rektoriai, kaip anksčiau buvo pripratę, bandė tvarkyti savo reikalus tiesiogiai su premjeru A. M. Brazausku, apeidami ministrą. Įsižeidęs ministras tuomet spyriojosi rektorių užmačioms perdirbti plėtros plano projektą pagal jų skonį.
Rektoriai suprato savo klaidą ir, pasitelkę jau minėtą verslo nomenklatūrą, ėmė spręsti savo biznelį tiesiogiai su ministru. Kas beliko pamalonintam ministrui? Jis atlyžo ir patenkino visus universitetų hierarchų pageidavimus taip ir nesuvokęs jų pražūtingų pasekmių Lietuvos aukštajam mokslui.
Švietimo ir mokslo ministerija per beveik metus trukusį aukštojo mokslo plėtros plano svarstymą ir “gludinimą” taip ir nesugebėjo organizuoti jo svarstymą dalyvaujant abiem pusėms – Lietuvos universitetų rektorių konferencijai ir Aukštojo mokslo tarybai. Ministras, ilgą laiką demonstravęs Aukštojo mokslo tarybos aprobuoto plano palaikymą, į paskutinius jo varianto “gludinimus” 2006 m. kovo 1 d. pasikvietė tik Lietuvos pramonininkų konfederacijos veikėjus R. Varkulevičių, R. Jasinevičių ir garsųjį A. Jankauską, o kitą dieną – visą rektorių konferenciją. Aukštojo mokslo tarybos nariai į “gludinimus” nebuvo kviečiami. Po šių “gludinimų“ planas iškart iškeliavo į Vyriausybę tvirtinimui. Diskusijos baigtos – nusprendė nomenklatūra
Aukštojo mokslo taryba, kuri yra ministro patarėja aukštojo mokslo klausimais, bandė gelbėti darbo grupės parengtą planą. Tarybos pirmininko iniciatyva kovo 15 d. buvo sušauktas tarybos posėdis. Jame dalyvavo ir ministras, tačiau argumentus nuleido negirdom.
Kalbėjo apie viską, tik ne apie planą, akcentavo vadybos svarbą, kurią įsisąmonino Užsienio reikalų ministerijoje, kurioje kiekvienas varžtelis žino savo vietą, ne taip kaip “palaida bala” Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Diskusiją dėl aukštojo mokslo ateities ir aukštojo mokslo plėtros plano pavertimo parodija jis nukreipė į vidinių ministerijos santykių aiškinimąsi. Iš visos ministro kalbos išryškėjo, kad rimta diskusija dėl aukštojo mokslo jo nebedomina, nes nomenklatūrinis sprendimas jau buvo priimtas.
Kitas ryškus įspūdis iš kalbos apie ministerijos vidinius santykius – ministras, atrodo, siekia įtvirtinti pagrindinį vadybos principą: pirma, viršininkas visada teisus, antra, jei neteisus – žiūrėk pirmą punktą, nes šį principą kai kurie ministerijos darbuotojai, o ir kai kurie Aukštojo mokslo tarybos nariai jau spėjo primiršti.
Tarybos posėdyje, nesutikdami su tuo, kaip ministerija organizavo darbo grupės parengto plano derinimą, ir su Vyriausybei įteiktu galutinai “nugludintu” jo variantu, iš jos atsistatydino Tarybos pirmininkas Valentinas Milaknis, pirmininko pavaduotojas prof. Arvydas Janulaitis ir šių eilučių autorius.
Ne anoniminės jėgos žlugdo aukštąjį mokslą
Ne kažkokios anoniminės jėgos žlugdo Lietuvos mokslo ir studijų sistemą, todėl šiame straipsnyje laikytasi nuostatos įvardinti asmenis atsakingus už konkrečių sprendimų parengimą ir priėmimą. Pastaraisiais metais kai kurių įtakingų asmenų sprendimai, grįsti bet kuo, tik ne visuomenės interesais, formavo mokslo ir studijų politiką.
Tokiems asmeniniais vienadieniais interesais besivadovaujantiems žmonėms būtina priminti, kad visi jų veiksmai išlieka istorijos metraštyje. Politikų darbai, o ne demagoginiai pareiškimai lems jų buvimą ar nebuvimą politikoje. Tuo pasirūpins bręstanti Lietuvos pilietinė visuomenė.