Jei gerai nusiteikęs žmogus, po vakarienės vakarą nusprendžia praleisti prie televizoriaus ir ypač su lietuviškais kanalais, jis neabejotinai susigadins nuotaiką. Kristupas Krivickas “Pavojingoje zonoje” mūsų žiūrovams parodo tokių dalykėlių, kokių Vakarų Europos žiniasklaidos etikos sergėtojai net baisiausiuose sapnuose nesapnuoja. Persijungus kitą kanalą, aptinki “Lietuvos ryto” televiziją, kurios žurnalistai šiurpulingais balsais pasakoja istorijas baisiąsias, pavyzdžiui, apie kojas nušalusį asocialų žmogelį, būtinai 15 minučių rodydami nušalusias kojas.
Jei nusprendi pasidomėti madomis ir įsijungi gyvenimo būdo žurnalą “Nuo … iki”, ten taip pat būtinai išgirsi baimę sėjančiais balsais pasakojamas istorijas apie kadaise Lietuvoje neva laikytas atomines bombas. “Srovių” kūrėjai balandį paskelbę gerų emocijų mėnesiu, ima rodyti reportažus apie vaikų pagrobimus, įsivaizduodami, kad tokie siužetai nuteikia maloniems apmąstymams. Apskritai “Srovių” kūrėjai, atrodo, nekalčiausias istorijas, tarkime, apie paukščių žieduotojus sugeba paversti įtampos pilnais siaubo filmais. Žiūrovus mėgsta pagąsdinti ir Vytautas Matulevičius, ir Dalius Mertinas su “Pagalbos telefonu 112”, ir “Farai”, ir “Procesas. X sektorius”, ir “Teismas”.
Jei po tokių laidų ir istorijų gyvenimas jums vis dar atrodo mielas, įsijunkite “Bėdų turgų”, pasiklausykite kitų bėdų, arba spoksodami laidą “Viltis gyventi”, susipažinkite su sunkiai sergančių žmonių ligos istorijomis. Net ir įsijungus, atrodytų, nekaltą laidą “Arbatos klubas”, greitai norsi perjungti kitą kanalą, nes ten Jogaila Morkūnas nusprendžia parodyti visą procedūrą, kaip specialistai savanorei į bambą veria žiedą.
Dar reikia džiaugtis, kad koks Audrius Siaurusevičius savo “Spaudos klube” ar Rytis Juozapavičius “Paskutinėje kryžkelėje” nepradėjo propaguoti baisybių, smurto ir užribio istorijų. Tačiau tas džiaugsmas labai sąlyginis, nes netrukus atsiras dar dvi lyg ir publicistikos, o išties įvairių anomalijų laidos, lyg jų mums dar trūktų - vieną ves Gražina Sviderskytė, kitą - Saulius Balandis.
Taigi, jeigu žmogus nenori žiūrėti blogų emocijų keliančių laidų, jis tegali žiūrėti pirmąsias žinių puses, nes antrose pusėse prasideda kriminalai, sporto laidas, laidą “Dvyračio žynios”, “Atverk duris”, “Labas rytas”, “Sveika, brangioji”, “Atleisk”, “Duokim garo”, “Dainų dainelė”, “Sveikinimų koncertas”, “VRS”, “Telepica”, “SMS interviu”, “Svajonių namas”, “Roberto receptai”, “Teleloto”, jos gal ir netrykšta intelektualumu, kai kurios ir visai prastos, kaip, pavyzdžiui, “Baltojo katino svetainė”, tačiau norintiems gerų emocijų lietuviškuose kanaluose daugiau nėra ką žiūrėti, taigi, paaiškėja, kad televizijų savininkų teiginiai, jog jie gyvena pagal principą “Paklausa formuoja pasiūlą”, yra mitas. Jeigu kokią nors “Pavojingą zoną” žiūri 20 proc. žmonių, o 80 proc. nežiūri, negalima teigti, kad lietuviai mėgsta tokio turinio laidas.
Taigi, dalis Lietuvos žiūrovų nusprendė nesikankinti su lietuviškais kanalais ir mieliau žiūri vakarietiškus arba rusiškus kanalus.
Vis daugiau ženklų liudija, kad Lietuvos televizijos, pataikaudamos labai vidutinio, primityvaus arba prasto skonio publikai, kišdamos žemos prabos produkciją, sėkmingai žengia žiūrovų praradimo ir susinaikinimo link.
Kaip Jums atrodo, lengvai ar sunkiai atsisakytumėte įpročio / pomėgio žiūrėti televizorių? (proc.)
Taip, labai lengvai 6,9 Greičiau lengvai 18,7 Greičiau sunkiai 52,7 Ne, labai sunkiai 15,2