Nepikto humoro jausmą randu Henriko Vaitiekūno laidose, žaviuosi Edita Mildažyte ir jos krikščionišku rūpestingumu... Tai ir yra mano gražioji, mėgstamoji Televizija, po kurios nesinori griežti dantimis bei nusigerti, žinant, kad viskas Lietuvoje vien blogai, kad aplinkui vien vagys, nusikaltėliai ar likimo nuskriausti paaugliai, nykiai besimaivantys įvairiuose seksualiuose realybės šou.

Arba likimo nuskriausti politikai, besijuokiantys „Auksinių svogūnų“ apdovanojimuose, kai A.Valinskas iš jų smagiai tyčiojasi. Beje, neseniai netyčia su vaikais įsijungėme „Auskinius svogūnus“ ir aš paklausiau savo penkerių metų dukrytės, kaip jai visa tai patinka. Ji ilgai nemąstydama surimavo - „bukas veidukas“ ir perjungė kanalą...

Net ir fragmentiškai žiūrint lietuviškąją TV, liūdnai nuteikia didžiosios jos dalies primityvumas – ji orientuota į menkesnio intelekto vartotoją, ji nesuinteresuota jo ugdymu. Beveik nėra pozityvių laidų, kuriose matytųsi (koduotųsi) žmogaus ar visuomenės transformacija, kur būtų ieškoma, kaip minusą paversti pliusu, kur būtų ugdomas sąmoningumas, kūrybiškumas. Buvo R.Vanagaitės “Pagauk kampą” – vienas įdomiausių atviros kūrybos, sąmojaus per TV pavyzdžių, gaila, kad vėliau R.Vanagaitė pasuko diametraliai priešingos žiniasklaidos pusėn.

Ūkiškai šnekant, mane, kaip TV vartotoją, jaudina, neramina, kad mūsų TV eteryje trūksta laidų, kurios būtų suinteresuotos geresne, tobulesne visuomene. Suinteresuotumas vien reitingais TV ekrane dažniausiai pasireiškia vulgarumu: “svogūniškomis” ar dvyratiškomis patyčiomis, kraujuojančiais trileriais bei banaliomis gašlybėmis, pseudoproblemomis, kurias aiškinasi skurdokos fantazijos jaunuoliai be perstojo rodomuose įvairaus plauko realybės šou.

Kartais, „eidamas“ per kanalus, netyčia užkliūni už tų gražiųjų lietuviškų šou mergyčių ir berniukų, kurie nuo ryto ligi vakaro voniose, prie baro arba lovose aiškinasi savąsias antrojo galo problemas ir pasidaro aišku, kad tai nėra sąmoninga TV, o tik banali, pramoginė instinktų bei erotinių refleksų šou, savotiška parodija iš puikybės ar kvailumo nuskriaustų nesubrendėlių.

Tai, aišku, nieko keisto, nes lietuvių mentalitetas yra gana stipriai užstrigęs ties elementaraus “pasidulkinimo” problematika – net didžiausio nacionalinio dienraščio naujasis priedas jaunimui nedaug ką kito tepasiūlo, tik rekomenduoja moksleiviams apsičiupinėti vieni kitų erogenines zonas ir visaip kitaip seksualiai pasportuoti. Nežinau, kokios seksualinės problemos jaudina tų dienraščių ar televizijos stočių savininkus, bet akivaizdu, kad primityvus gašlumas tokiu būdu yra įteisinamas kaip populiari jaunimo laisvalaikio praleidimo forma. Vilniaus gatvėse trylikametės mergaitės jau dažnai atrodo kaip gerai padėvėtos šliundriukės, nes tokia nūnai mada…

Nemažai dvasinių mokytojų kalba apie sekso sakralumą, apie nesąmoningo sekso pragaištingumą – nekontroliuojamas, beprasmis, besaikis lytinis aktas tai tas pats, kaip narkotikai ar alkoholizmas. Jie pabrėžia, kaip svarbu yra šios nuostabios dieviškos meilės galimybės nesuprimityvinti, nes paskui pasidaro nebeįdomu gyventi - vien tik „kergiantis“, kaip kokiems šuniukams. Nes žmogus yra dvasinė būtybė, jo kūne yra ne tik apatinė čakra, bet ir dar kelios aukštesnės, kurias, esant nors minimaliam sąmoningumui, taip pat būtų pravartu palavinti. Nebūtina iškart pulti Dievo ieškoti, tą galima iš bėdos palikti ir priešmirtinei aiškiaregystei. Pradžioj užtektų bent jau savo širdį atverti, gailestingumą sužadinti, pajusti meilę artimui, Tėvynei, pasauliui.

Dar apie ankstyvą seksualinį gyvenimą: kai kurie gydytojai, remdamiesi tyrimais, teigia, kad „anksti pradėjęs, anksti ir pabaigsi“ – taip jau sukonstruotas žmogaus kompiuteris. Jei būdamas trylikos metų tu jau patiri dvidešimtmečio seksualinius pojūčius, tai keturiasdešimties jau būsi šešiasdešimtmetis. Tiesiog suveikia greitesnio gyvenimo programa ir tiek.

Ne šiaip sau sakoma – sveika dvasia sveikam kūne. Apie sveiką dvasią lietuviškose TV kalbama bei rodoma itin mažai, tik kažkodėl stebimasi savižudybių skaičiumi, alkoholizmu, augančiu agresyvumu ir masine emigracija. O tai juk yra susisiekiantys indai.

Tačiau gali būti ir pozityvūs realybės šou, kuriuos kuria sąmoningos visuomenės. Kūrybiškumą ugdantis buvo “Dangus”. Dabar Anglijoje rodomas labai populiarus realybės šou – du psichologai, susirinkę pulką sunkiai auklėjamų paauglių iš turtingų šeimų, išsivežė juos į Meksikos dykumą trims mėnesiams, kur visko (maisto, vandens, malkų) reikia susirasti patiems. Artimiausia gyvenvietė už trijų šimtų kilometrų, jokios galimybės pabėgti, jokio transporto. O paskui toje dykumoje jaunuoliams per tris mėnesius tenka išmokti ne tik maisto pasigaminti ar laužą susikurti, bet ir žmoniškai, neegoistiškai bendrauti, padėti vieni kitiems, kontroliuoti savo išlepintas emocijas. Pajusti gamtos dieviškumą.

Stebėdamas tokį realybės šou, matai, kaip agresyvus egoistiškas jaunuolis keičiasi, kultūringėja, suprasdamas elementarius bendruomeninio gyvenimo principus. Matai, kaip jis (o kartu ir visa tokias laidas žiūrinti publika) tampa bendruomene, susieta pagalbos ir geranoriškumo ryšiais. Tokios TV laidos praplečia sąmonę, tarnauja humaniškumui, nes Anglijoje nūnai tokia mada – ne bukėti, o atvirkščiai…

P.S. Įdomu, kiek metų mums dar reikės niurkytis nykiuose savo tautiniuose pseudo’realybės šou, nuodijant, bukinant jaunimėlį, kurio ir taip nebedaug šioje ašarų pakalnėje beliko, neišvykusio vakaruosna, kur kultūringesnė viešoji erdvė, kur mažiau agresijos ir bukumo?