Būdamas Seimo darbo grupės, rengusios Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, nariu negaliu sutikti su paskutinę kovo savaitę Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patvirtintomis nuostatomis, dirbtinai susiaurinančiomis „žurnalisto“ sąvoką.
Paskutinė komiteto patvirtina sąvoka „žurnalistu“ laiko „fizinį asmenį, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys“.
Itin svarbu, kad sąvoka naudoja du skiriamuosius požymius, kurie daugeliui interneto autorių riboja galimybes save vadinti laisvu ir nepriklausomu žurnalistu. Pirma, „profesionaliai renka, rengia ir teikia“. Profesionalumas šiuo atveju būtų suprantamas kaip atitinkamų kvalifikacinių reikalavimų, darbo patirties turėjimas, todėl, pavyzdžiui, praktiškai bet kokios nevyriausybinės organizacijos nariai, nuosekliai viešais rašiniais kritikuojantys etikai nusižengiančius politikus, automatiškai būtų „išmetami“ iš žurnalistų bendruomenės.
Antra, „pagal sutartį“. Šią nuostatą gretinant su Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 42 straipsnio reikalavimu, kad autorinės sutartys turi būti sudaromos raštu, gauname akivaizdų apribojimą neformaliems žurnalistams savo kūrinius skelbti internete, nes dažnai šie taip niekada „gyvai“ ir nepamato interneto svetainių, skelbiančių jų kūrinius, valdytojų.
Lietuvoje žurnalistams internete pareigos skiriamos, o teisės atimamos
Pažymėtina, kad tokios įstatymo projekto nuostatos dabar galiojantį neformalios interneto žiniasklaidos statusą dar labiau apriboja. Šiuo metu galiojanti Visuomenės informavimo įstatymo redakcija žurnalistu pripažįsta profesionaliai dirbantį fizinį asmenį, tačiau palieka manevro laisvę savanoriams: „<...> teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui savo iniciatyva ar pagal sutartį su rengėju“.
Bene pagrindinis žurnalistų internete skiriamasis požymis – jie dirba savanoriškai, dažnai už savo mintis, tekstus negaudami jokio atlygio. Jiems pilna apimtimi taikoma teisinė atsakomybė už šmeižtą, valstybės ar komercinių paslapčių atskleidimą. Tuo pačiu metu autorius internete atsisakant pripažinti žurnalistais būtų suduotas didžiulis smūgis vienam pagrindinių žurnalistų darbo apsaugos – informacijos šaltinio paslapties – principui.
Jį įtvirtina galiojančio Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis: „<...> žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio“. Nors jo neabsoliutų galiojimą išaiškino 2002 m. spalio 22 d. LR Konstitucinio teismo nutarimas, tačiau akivaizdu, kad žurnalistų bendruomenę susiaurindamas ir apribodamas įstatymų leidėjas pasirinktų kitokią Lietuvą ir jos žurnalistiką – be nepriklausomų ir kritiškų interneto dienoraščių, be blogų, be neprofesionaliai (t.y. savo laisvu laiku) rašančių piliečių, atskirų sričių mokslininkų. Gaila, nes iki šiol tai buvo viena šviesesnių plėtros galimybių sustojusiai Lietuvos žiniasklaidai.
Ta pati diskusija laisvesnėje šalyje
Įdomu, kad panaši diskusija vyksta ir JAV. Tačiau čia kol kas laimi laisvo žodžio šalininkai. Žiniasklaida bene daugiausia dėmesio skyrė skandalui, kurio metu buvo atskleista valstybės paslaptis – konkrečios saugumo tarnybų darbuotojos asmens duomenys. Su skandalu artimai susijusi kita tiesiogiai blogerių teisinį statusą nustatysianti byla. Joje „Apple“ korporacija kovoja prieš keletą blogerių, teigdama, kad šie paviešino komercinę paslaptį, o blogeriai siekia apginti savo teises, remdamiesi žurnalistams teikiama informacijos šaltinio apsaugos privilegija.
Taigi, pagrindinis klausimas, į kurį iš Aukščiausiojo Teismo JAV blogeriai laukia atsakymo, ar jie bus prilyginti žurnalistams? Keletas bylų jau patvirtino, kad blogeriams pilna apimtimi taikomos teisės normos dėl atsakomybės už šmeižtą, o „Apple“ bylos rezultatas parodys, ar jie gauna ir atitinkamas teises. Įdomu, kad besitęsiančiame ginče net JAV Baltųjų rūmų spaudos tarnyba blogerius pripažįsta esant žurnalistais!
Negirdėjusiems – apie interneto dienoraščius, blogus ir blogerius
„Blogeris“ – tai asmuo, turintis savo interneto svetainę ir joje viešai skelbiantis savo mintis. Pavadinimas kilęs iš anglų kalbos žodžio „weblog“ santraupos „blog“, apibūdinančios interneto svetainę (lietuviškai – blog‘ą, interneto dienoraštį), kurioje skelbiami konkretaus blogerio įrašai.
Dažniausiai blog‘ai sutampa su interneto dienoraščiais – juose aprašoma autorių kasdienybė, įvykiai, mintys. Esminis skirtumas nuo tradicinių dienoraščių – viešumas. Blog‘ą gali skaityti bet kas, bet kada, o svarbiausia – gali komentarais reaguoti į atskiras temas, diskutuoti su autoriumi.
Tačiau dalis blog‘ų negali būti prilyginti interneto dienoraščiams. Tokie skiriami ir nagrinėjantys tam tikrą problemą, „aštrią“ temą, aprašantys nuoseklų tyrimą. Tai tampa tam tikra neformalaus (nes narystė galėtų būti apibūdinama tik savanorišku apsilankymu atitinkamoje interneto svetainėje) diskusijų forumo vieta.
Ši antroji blogerių grupė gana artimai susijusi su žurnalistika, viešąja politika, nevyriausybinių organizacijų veikla, todėl jos interesų apsaugai (o kartu ir atsakomybės ribų nustatymui) itin svarbu tinkamai pritaikyti saviraiškos laisvės (anglosaksų teisės sistemoje – žodžio laisvės, angl. free speech, freedom of speech) teisės principą.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto teisės krypties doktorantas, tiriantis teisinio elektroninės žiniasklaidos statuso problemas.