L.Berija raportavo, kad, 3-ojo Baltarusijos fronto, kurio jėgomis buvo atlikta operacija, duomenimis, per trumpą laiką buvo nuginkluoti 7924 kareiviai karininkai, o I-ojo Baltijos šalių fronto ruože – 400 lenkų kareivių. Bet jie nebuvo paleisti, o Berlingo armijos (sovietinei kariuomenei ištikimas Lenkijos armijos padalinys) atstovai per keletą dienų iš jų užverbavo 440 kareivių. Karininkai atsisakė stoti į Berlingo armiją, nes tam esą nėra aukščiausiosios vadovybės įsakymo. Lenkų pogrindinės organizacijos atspausdino ir į internuotųjų stovyklą išmėtė agitacinius lapelius, kuriuose buvo raginama netarnauti Berlingui, teigiama, kad lenkus išdavė ir apgaulės būdu nuginklavo, kad juos apgins Londonas...
Dokumente tvirtinama, kad iki karo Vilniuje buvo 320 tūkstančių gyventojų, tačiau fašistinės okupacijos metais beveik 30 000 jų išvažinėjo po kaimus arba buvo išvežta darbams Vokietijoje. Kaip tvirtino vietiniai gyventojai, daugiau 40 tūkstančių vilniečių sušaudė vokiečiai. Dabar, teigiama 1944 metų dokumente, Vilniuje ir jo priemiesčiuose yra apie 200 tūkstančių gyventojų, ir absoliuti dauguma – lenkai. Nustatyta, kad visi lietuviai pasitraukė su vokiečiais, bijodami sovietų valdžios ar lenkų represijų už tai, kad padėjo vokiečiams okupacijos metais.
L.Berijos Stalinui pateiktame pranešime daroma išvada, kad nuo seno tarp lenkų ir lietuvių susiklostę priešiški santykiai. Jie aiškinami tuo, kad okupacijos metais visi atsakingi administraciniai postai tiek mieste, tiek kaime buvo užimti lietuvių, kurių santykiai su lenkais buvo blogi. Be to, teigiama dokumente, lietuvių generolas Plechavičius, vykdydamas vokiečių užduotį, iš lietuvių surinko diviziją, kuri vykdė baudžiamąsias operacijas prieš lenkus ir partizanus. Ši divizija esą žiauriai susidorojo ir vietos gyventojais.
Tačiau apskritai Vilniaus miesto gyventojai esą teigiamai reagavo į sostinės išlaisvinimą nuo vokiečių ir pritarė, kad bažnyčiose pamaldos vyktų ne lietuvių, bet lenkų kalbomis. Jie tikį, kad ateityje „Wilno įeis į Vakarų Ukrainos arba Baltarusijos, bet ne Lietuvos sudėtį“. Antai, pabrėžiama raporte, Trakų valsčiuje renkami gyventojų parašai, kad būtų pasiųstas laiškas draugui Stalinui su prašymu, jog Vilniaus kraštas būtų prijungtas prie Vakarų Baltarusijos.
Be to Vilniaus darbininkai ir darbo inteligentija pritaria Lenkų nacionalinio išlaisvinimo komiteto įkūrimui. Tai padės Lenkijai tapti savarankiška valstybe. Tačiau pripažįstama, kad dalis dvasininkijos, lenkų nacionalistų ir reakcingos inteligentijos laiko komitetą neteisėtu ir deda visas viltis į emigracinę Londono vyriausybę.
Toliau L.Berija savo raporte tvirtina: visų išlaisvintų valsčių administracija, sudaryta vien iš lietuvių, pabėgo. Tačiau vokiečiai policiją ir baudžiamuosius būrius paliko, kad iš jų būtų suformuotos miesto savigynos pajėgos. Užėjus Raudonajai Armijai, daugelis jų pasislėpė miškuose.
Čia buvo daug rusų, kuriuos vokiečiai išvarė iš savo namų Oriolo, Kursko, Smolensko ir kitose srityse. Šie perkeltieji rusai prisijungė arba prie Raudonosios Armijos, arba padėjo NKVD bei Berlingo armijai.
Pateikdama šiuos, iš pirmo žvilgsnio, objektyvius faktus, įvairiais istorijos iškraipymais pagarsėjusi interneto svetainė „Regnum. ru“ primena, kad ir šiuo metu lietuvių ir lenkų santykiai nėra draugiški. Bet kartu pateikiama informacija, kad toliau tyrinėjami šių santykių, taip pat ir Lietuvos bei Rusijos santykių archyvai. Naują impulsą šiems tyrinėjimams davęs sausio 17 dieną įvykęs Rusijos švietimo ir mokslo ministro A.Fursenkos, Rusijos mokslų akademijos visuotinės istorijos instituto vadovo A.Čiubarjano bei Lietuvos istorijos instituto direktoriaus A.Nikžentaičio susitikimas. Įdomu, kad Lenkijos ir Lietuvos istorija tyrinėjama per santykių su Rusija prizmę ir su Rusijos mokslininkais. Tai atrodo kaip pokarinių L.Berijos pranešimų „tautų tėvui“ aidas. Tik dabar raportuojama kitam Kremliaus šeimininkui...
Išsamesnę pokario įvykių interpretaciją galima rasti www.genocid.lt.