Jeigu pornografija – “blogis”, tai klausimas skambėtų taip: ar žmonės turi teisę blogai elgtis?
Kartais pornografijos kūrimas ir vartojimas ginamas “saviraiškos laisvės” argumentais. Turime teisę išsakyti nepopuliarias ir net “nesveikas” mintis. Tačiau, kaip pažymi Dworkinas, stipriausi argumentai už leidimą publikuoti Hitlerio “Mein Kampf” vargu ar tiks pornofilmo rodymui ginti.
Jeigu žmonėms uždraudžiama platinti lyties organų atvaizdus, vargu ar galime sakyti, kad taip pažeidžiamos jų teisės turėti balsą politiniame procese. Gal stipresnis argumentas – kad pats cenzūravimas gali su laiku pridaryti daugiau blogo nei pati pornografija?
Dworkinas mėgina aiškintis, kodėl tie, kurie ragina ne drausti, o riboti pornografiją, bijo “gyvo” sekso programų (“gyvai auditorijos akivaizdoje atliekamo tikro, ne simuliuojamo lytinio akto, oralinio sekso ir panašių veiksmų”). Ir kodėl reikia varžyti, tarkime, sekso eksponavimą viešose vietose? Kodėl pornografija turi būti prekiaujama tik specialiose parduotuvėse?
Tačiau kokio strateginio tikslo siekiame saugodami savo kultūrą ir raidą nuo draudimų ir varžymų? Gal kuo didesnės malonumo persvaros skausmo atžvilgiu? O gal – kad kuo didesnis skaičius žmonių turėtų kuo daugiau to, ko nori? O gal tiesiog tokios aplinkos, kuri būtų palankiausia priimti protingiems sprendimams, kokį gyvenimą mums geriausia gyventi, kad klestėtume?
Dworkino nuomone, visokių draudimų ir varžymų prastą reputaciją galima aiškinti tuo, kad jais kėsinamasi į mūsų laisvę būti savo likimo kalviais, o ne “auklėtiniais”.
Visus minėtus keblumus, iki galo nesuvoktas “tiesas”, automatines prielaidas puikiai iliustruoja jau minėtas “gyvo” sekso pavyzdys. Kodėl nesuvaidintas seksas yra blogiau už pasirodymus, kurių metu seksas vaidinamas, arba filmus, kuriuose užfiksuotas tikras seksas?
Dworkinas cituoja vienos komisijos ataskaitą, anot kurios “gyvo” sekso programos blogos tuo, kad žiūrovas priverstas būti toje pačioje erdvėje kaip ir atlikėjai. Tai esą “žemina” žiūrovą.
Tačiau norint įrodyti, kad “gyvas” seksas iš tiesų žemina žiūrovą, reikėtų įrodyti, kad “negyvi” pornofilmai yra kažkuo gereni už “gyvą” seksą scenoje. Tačiau lengviau įrodyti, kad “gyvas” seksas nedidelei auditorijai daro mažiau žalos nei milijoniniais tiražais platinami filmai.
Dworkino nuomone, “tebeegzistuojantis kategoriškas tikro lytinio akto scenoje draudimas, be abejo, riboja sceninės kūrybos galimybes gilintis į santykį tarp meno ir tabu”.
Duchampo indėlis į kultūros raidą nebūtų galėjęs būti toks reikšmingas, jei šiam menininkui nebūtų leidę pakabinti pisuaro ant galerijos sienos, o tik leidę, tarkim, pasikviesti būrelį savanorių apžiūrėti pisuaro viešajame tualete, – ironizuoja Dworkinas.
Žinoma, šiandien gal dar sunku įsivaizduoti tokį pasikeitusį pasaulį, kuriame seksas ne tik būtų viešas ir viešai stebimas, bet ir interaktyvus, įtraukiantis praeivius. Šiaip ar taip, šiandienos “realybės šou” bent jau leidžia pafantazuoti apie tokią toleranciją.
Juk žmonės kadaise daug ko nedarė viešai: nevalgė, nesibučiavo, nesiglamonėjo, nesidegino nuogi.
Tarkime, kad žmonės patiria “moralinę kančią” matydami viešą pornografiją ar nepadorumą. Tačiau tokią kančią gali kelti ir vien tik mintis, kad kitas, kad ir privačiai, užsiima tokiais dalykais. Individuali laisvė žlugtų, jeigu niekam nebūtų leidžiama daryti nieko, kas kurio nors pavienio kito manymu yra blogai.
Beje, “nepadorumą” reguliuojantys įstatymai laisvėjo ir dėl veiksmų tų, kurie iš principo ar iš reikalo atkakliai pažeidinėjo tuos įstatymus.
O kaip dėl daugumos teisės turėti tokią aplinką, kokios ji nori? daryti įtaką savo ir savo vaikų raidai? kontroliuoti savo gyvenimo sąlygas? įgyvendinti “oraus ir gražaus” sekso idealus?
Dauguma negalėtų daryti įtakos sąlygoms, kuriomis nori siekti klestėjimo, jei būtų ribojamos jos galimybės naudotis politika ir teise. Ar įmanomas koks nors pozityvus argumentas, įrodantis, kad individualaus pasirinkimo laisvė – pavyzdžiui, laisvė “skaityti sadistinius romanus arba apžiūrinėti oralinio sekso nuotraukas, yra esminė ar didžiai pageidautina žmogaus klestėjimo sąlyga?”
Bent jau Dworkinas mano, kad toks argumentas įmanomas. Žmonės turi moralinės nepriklausomybės teisę, t.y. teisę nebūti pasmerkiami blogesnei padėčiai tik dėl savo gyvenimo sampratos, net jei dauguma bendrapiliečių tą sampratą laiko niekinga.
Jei pripažįstama tokia teisė, tuomet valdžia nebegali teisinti pornografijos varžymo ar draudimo apeliacija į daugumos pasipiktinimą. Tuomet galioja tik pakankamai svarūs argumentai apie padarinius – pavyzdžiui, padidėjęs pravaikštų skaičius.
Aišku, taip grindžiami sprendimai gali būti tik šydas nuslėpti nuostatai, kad “pornografija turi būti trakatuojama kitaip nei Šventasis Raštas dėl to, kad žmonės, kurie ją renkasi, yra blogesni žmonės”.
Dworkino įsitikinimu, moralinės nepriklausomybės teisė nepašalina galimybės taikyti tam tikrus apribojimus pornografijai. Tačiau visuomet turėtų būti paisoma pornografijos vartotojų teisės nepatirti per didelio apsunkinimo, paniekos, gėdos bei kitų nepatogumų.
Parduotuvės neturėtų būti pernelyg toli nuo centro, sekso prekės neturėtų būti visai atskirtos nuo kitų prekių (kad būtų galima apsimesti, jog perki visai ką kita), tiekėjams neturėtų būti trukdoma užtikrinti anonimiškumą ir slaptumą.
Anot Dworkino, šito reikalauja politikos tikslas – kuo didesnį žmonių skaičių padaryti laimingesnius traktuojant juos visus kaip lygius.
Šiais atgimstančio puritonizmo ir fundamentalizmo laikais Dworkino mintys teikia neprilygstamo malonumo vien jau savo kone vaikišku optimizmu.