1999 m. pradėtas antrasis karas prieš Čečėniją šiandien neretai matomas kaip Rusijos antiteroristinė kampanija. 2003 m. vasarį JAV valstybės sekretorius C.Powellas tris čečėnų kovotojų organizacijas įtraukė į tarptautinių teroristinių organizacijų sąrašą. Pastaraisiais metais dažnai ir ne be pagrindo čečėnų nacionalistinis-separatistinis judėjimas siejamas su radikaliais islamistais ir tarptautine teroristine organizacija Nr. 1 – „al-Qaida“.
Iš tiesų klausimas apie tai, kas yra čečėnų kovotojai šiandien – „laisvės trokštantys partizanai ar teroristai, siekiantys sukurti griežta islamiška teise besivadovaujančią valstybę panašią į talibų Afganistaną?“ - sudėtingas. Sunku objektyviai vertinti čečėnų nacionalistinį-separatistinį judėjimą tiek dėl Maskvos, tiek dėl pačių čečėnų kovotojų skleidžiamos propagandos. Užimti nešališko stebėtojo poziciją kliudo ir su Rusijos-čečėnų konfliktu susijusios emocijos.
Itin žiaurūs rusų saugumo struktūrų veiksmai prieš čečėnų kovotojus ir civilius gyventojus (jų prievartavimas, neteisminis žudymas, kankinimas ir pan.) dažnai skatina vienareikšmiškai neigiamai vertinti Rusijos poziciją bei ją grindžiančius argumentus, nors pastarieji kartais yra tikrai svarūs ir verti dėmesio. Neretai Rusijos jėgos politika Čečėnijos atžvilgiu netgi prilyginama valstybiniam terorui. Be to, pasaulinė viešoji nuomonė visuomet yra linkusi palaikyti tuos kovotojus, kurie kovodami (net ir abejotinomis priemonėmis) siekia laisvės – suverenios valstybės sukūrimo.
Iš tiesų Maskvos skelbiama informacija, susijusi su Rusijos-čečėnų konfliktu ne visada yra faktinių duomenų klastojimas. Daugelis vakariečių, politikos analitikų, tai pripažino po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių. Jų manymu, čečėnų mafijos ir tarptautinio teroristinio tinklo atstovų įsitraukimas į čečėnų nacionalistinį-separatistinį judėjimą tikrai reikšmingas.
Anot Andrew Meierio, D.Dudajevo atėjimą į valdžią didžiąja dalimi sąlygojo čečėnų mafijos galingiausių klanų parama. 1991-1994 m. daugelis čečėnų mafijos atstovų įsitraukė į Čečėnijos Respublikos Ičkerijos valdžios institucijų veiklą. Nemenką dalį Čečėnijos pajamų tuomet sudarė pinigai iš neteisėtos prekybos ginklais ir kitos nusikalstamos veiklos.
1994 m. prezidentas B.Jelcinas pradėjo karinę kampaniją prieš nuo Rusijos atskilusią čečėnų respubliką, o 1995 m. į Čečėniją atvyko pirmieji džihadistai iš užsienio. Manoma, jog užsieniečių džihadistų įsitraukimas į Rusijos-čečėnų konfliktą lėmė čečėnų nacionalistinio-separatistinio judėjimo islamizaciją. Pastaraisiais metais dažnai keliamas klausimas, koks iš tiesų yra pačių čečėnų indėlis į didelio dėmesio pasaulyje susilaukiančius - čečėnams priskiriamus - teroristinius išpuolius.
Beveik nesiginčijama dėl to, kad itin didelę įtaką čečėnų nacionalistiniam-separatistiniam judėjimui padarė Saudo Arabijoje gimęs karo lauko vadas Ibn al-Khattabas (nužudytas 2002 m. kovą). Manoma, jog pirmojo karo prieš Čečėniją metu jo pajėgose kovojo apie 300 arabų, turėjusių kariavimo prieš sovietus Afganistane patirties. Ibn al-Khattabas, bendradarbiaudamas su Š.Basajevu, daug nuveikė Čečėnijoje platindamas vahabizmo idėjas ir musulmoniškame pasaulyje Rusijos-čečėnų konfliktą pateikdamas kaip neatskiriamą globalaus džihado dalį.
Pasak Matthew Sussexo, čečėnų nacionalistinis-separatistinis judėjimas per Ibn al-Khattabą ir įvairius musulmoniškus labdaros fondus, teikusius paramą Čečėnijai, yra susijęs su „al-Qaida“. Vakarų analitikai, analizuojantys čečėnų nacionalistinio-separatistinio judėjimo ryšius su tarptautiniu teroristų tinklu, teigia, kad kai kurie čečėnų kovotojai ir „al-Qaida“ nariai buvo apmokomi bendrose stovyklose ir dabar naudoja tą pačią kovos taktiką.
Verta pastebėti, kad Maskvai, siekiančiai čečėnų nacionalistinį-separatistinį judėjimą sutapatinti su teroristais, labai padėjo čečėnams priskiriami teroristiniai išpuoliai. Pvz., 2002 m. spalį surengtas teatro pastato užgrobimas Maskvoje ir 2004 m. įkaitų drama Beslane. Kiekvienas čečėnų (ar čečėnams priskiriamas) teroristinis išpuolis po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių ir globalaus karo prieš terorizmą pradžios daro didelę žalą čečėnų nacionalistiniam-separatistiniam judėjimui. Tai padeda Rusijai įtikinti Vakarus, jog Čečėnijoje prieš rusus kovoja vien tik banditai ir teroristai.
Žinoma, čečėnų nacionalistinio-separatistinio judėjimo atstovų sutapatinimas su teroristais nėra pagrįstas. Anot Julie Wilhelmsen, užsienio džihadistai čečėnų nacionalistiniame-separatistiniame judėjime niekada nevaidino lemiamo vaidmens, o „al-Qaida“ parama čečėnams visada buvo labiau moralinė ir propagandinė nei praktinė. Tiesa, Vakarų ekspertai pastebi tai, kad de facto nepriklausoma Čečėnija 1996-1999 m., nesulaukusi politinės ir ekonominės pagalbos iš Rusijos bei Vakarų, buvo pasukusi pavojingu islamizacijos (pvz., teismai vadovavosi griežta islamiškąja teise) keliu.
Vakaruose baiminamasi, kad atsiradusi nepriklausoma Čečėnijos Respublika šiandien, kaip ir 1996-1999 m., taptų nevaldoma, radikalių islamistų ir nusikaltėlių gaujų kontroliuojama, šalimi. Rusija ir Vakarai yra nepasirengę investuoti būtinas lėšas į čečėnų nepriklausomos ar pusiau-nepriklausomos valstybės karų nualintą ekonomiką. Parama Čečėnijai šiuo atveju, kaip ir 1996-1999 m., vėl, greičiausiai, atkeliautų tik iš musulmoniškų šalių ir priešiškai Vakarų bei Rusijos atžvilgiu nusiteikusių islamistų grupių. Tai keltų grėsmę regioniniam ir tarptautiniam saugumui.
Pasak Anatolio Lieveno, šiandien JAV uždavinys – tarpininkauti čečėnų nacionalistinio-separatistinio judėjimo nuosaikiųjų atstovų ir Maskvos derybose. Taip pat JAV turėtų siekti, kad:
- būtų sunaikinti su čečėnų nacionalistiniu-separatistiniu judėjimu siejami radikalūs islamistai;
- Čečėnijoje būtų rengiami laisvi ir sąžiningi valdžios rinkimai;
- būtų atkurta Čečėnijos autonomija.
Anatolis Lievenas pasisako už tai, kad JAV tinkamai subalansuotų savo simpatijas čečėnams dėl jų patiriamų kančių ir pagarbą Rusijos saugumui bei suverenitetui.
Aišku, Aslano Maschadovo mirtis - rimta netektis čečėnų nacionalistiniam-separatistiniam judėjimui ir iššūkis Rusijos-čečėnų konflikto sureguliavimo siekiantiems veikėjams. A.Maschadovas ilgą laiką buvo vertinamas kaip vienintelis nuosaikaus čečėnų nacionalistinio-separatistinio judėjimo sparno atstovas, tinkantis deryboms su Maskva. Vakarai buvo pasirengę jį politiškai paremti derybose su Maskva, nepaisant A.Maschadovo suartėjimo su radikaliais islamistais.
Apibendrinant išdėstytas mintis ir grįžtant prieš iškelto klausimo, galima sakyti, jog čečėnų nacionalistinis-separatistinis judėjimas iš tiesų yra susijęs tiek su nusikalstamomis grupuotėmis, tiek su teroristais. Tiesa, tai nereiškia, jog tarp iš tiesų laisvės siekiančių čečėnų ir banditų ar teroristų dedamas lygybės ženklas. Taip nėra. Vakaruose, nepaisant vykstančio karo prieš terorizmą ir su tuo susijusių politinių išskaičiavimų, Maskvos skleidžiama dezinformacija nėra aklai pasitikima. Praktiškai kiekviename straipsnyje apie Rusijos-čečėnų konfliktą po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių yra pabrėžiama, kad negalima su teroristais tapatinti visų čečėnų nacionalistinio-separatistinio judėjimo atstovų.
Įdomu, kaip Rusijos-čečėnų konfliktas šiandien matomas Lietuvoje. Aišku, jog oficiali Lietuvos pozicija dėl Čečėnijos pastaraisiais metais iš principo formuojama žvalgantis į JAV ir ES. Daugiau neaiškumų kelia tautos – eilinių žmonių - pozicija Rusijos-čečėnų konflikto atžvilgiu.
Pirmojo karo prieš Čečėniją metais labai aiškiai buvo juntamos net oficialių tautos atstovų simpatijos čečėnams ir jų kovai. Tai liudija D.Dudajevo skveras Vilniuje ir prie barikadų fragmento, stovinčio šalia Seimo, esančios lentelės, kuriose kalbama apie čečėnų tautos genocidą, kolonijinius Rusijos karus prieš Ičkeriją. Pastarosios, kaip galima spręsti iš įrašų jose, prie barikadų atsirado 1998 m. ir vėliau. Taigi, ar čečėnai mums vis dar laisvės kovotojai?