Nors B. Bradauskas tokių aukštumų nepasiekė, bet komunizmo priesakų nepamiršo ir į kaimyninę valstybę, kurioje stovi paminklai Leninui ir plazda sovietinė vėliava, žvelgia palankiai bei nostalgiškai. Jis nemato reikalo smerkti autoritarinio Aleksandro Lukašenkos režimo. „Ar Lukašenka ginklu užgrobė valdžią? Na, kai jis tą padarys, tada ir pasmerksime“, - „Žinių radijui“ sakė B. Bradauskas.
Pagal šią neokomunistinę logiką, turėtume smerkti valdžią ginklu užgrobusį Augustą Pinochetą, bet tik ne Adolfą Hitlerį, į valdžią atėjusį nesmurtiniu demokratiniu keliu.
„Tauta pasirenka vieną ar kitą, ar trečią. Čia yra tautos prigimtinė teisė, tautos demokratija, ir jeigu mes esame demokratiški, pripažinkime ir baltarusių tautos pasirinkimo reikalą“, - svarsto apie prigimtinę teisę ir demokratiją iškilusis socialdemokratų partijos intelektualas.
Sovietmečiu buvo pasakojamas anekdotas: žmogus įsijungia televizorių – ten kalba Leonidas Brežnevas; perjungia kanalą – ir vėl L. Brežnevo kalba; kai dar kartą perjungia kanalą, ekrane atsiranda žmogus juodu kostiumu ir grūmodamas sako: „Aš tuoj tau pajunginėsiu!“. Demokratiją Baltarusijoje įžvelgęs B. Bradauskas tokią televizijos programų „įvairovę“ galėtų vadinti „pasirinkimo laisve“.
Komentuodamas Baltarusijos sprendimą neįsileisti Lietuvos parlamentarų, turėjusių stebėti prezidento rinkimų eigą, B. Bradauskas pareiškė: „Mes patys kalti dėl to, nes jeigu vykstame ten kaip nepriklausomi stebėtojai, tai nereikia turėti išankstinių nusistatymų. Visą laiką kalbama apie tai, kad ten tas ar tas blogai, tai aš manyčiau, jog tie išankstiniai nusistatymai ir davė pagrindo neduoti tų vizų“. Kitaip tariant, kaltas ne A. Lukašenkos režimas – kalta Lietuva.
Asocialūs asmenys paprastai nesileidžia į kalbas su aplinkiniais ir kaimynais dėl savo asocialaus elgesio. Jei mėginsite sakyti jiems pastabą, kaipmat išgirsite keletą sodrių replikų. Asocialaus politinio elgesio advokatas B. Bradauskas įsivaizduoja, kad žmoną profilaktiškai mušantis ar opoziciją į kalėjimą grūdantis jūsų kaimynas yra vertas supratimo ir pagarbos. Jei piktinatės dėl tokio elgesio, vadinasi, esate iš anksto nusistatęs ir kišatės ne į savo reikalus.
Anot socialdemokrato, Lietuvai, kaip mažai valstybei, apskritai nederėtų vertinti kitų valstybių – ypač didžiųjų – politikos. Tegu sau tvarkosi kaip išmano.
Jo nuomone, turėtume galvoti apie „paprastų žmonių gyvenimą“ Lietuvoje, užuot svarstę, kas vyksta kaimyninėse valstybėse, ypač Rusijoje. Pastarosios politikai ir Kremliui artimi politologai mums siūlo lygiai tą patį. Trumpai tariant, B. Bradauskas agituoja už Kremliui naudingą elgseną ir mąstyseną: provincialiai įsikniaubkime į save ir nekreipkime dėmesio į naujos tironijos prielaidas kaimynystėje.
„Mes labai dažnai susitinkame su tokiais reiškiniais, kurie neva išoriškai atrodo vienaip, bet kada žmogus lieka vienas su savimi, jis elgiasi visai kitaip“, - sako B. Bradauskas. Ir šiuo atžvilgiu jis, ko gera, teisus. Antai visa Socialdemokratų partija kaip reiškinys „išoriškai atrodo vienaip“ – Europos parlamente ji gana europietiška, - bet kai kurie jos atstovai „likę vieni su savimi elgiasi visai kitaip“.
Elgiasi kaip penktosios kolonos ideologinis avangardas. Jei tokiems kaip B. Bradauskas rinkimai Baltarusijoje atrodo buvę demokratiški ir laisvi, kaip jiems turi atrodyti 1940-ųjų rinkimai į Liaudies Seimą?
„Politikos apžvalgininko komentaras“ - trečiadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.)