Mokslininkas tęsė eksperimentą – vandenyje išvirė paprasčiausius ryžius ir padėjo juos į dvi lėkštes. Paskui tas lėkštutes pastatė tokioje vietoje, pro kurią nuolat eina srautas žmonių - dviejose durų pusėse. Ir paprašė praeivių, kad, eidami pro tas duris, vienus ryžius pagirtų, o kitus iškeiktų. Taigi – ėjo žmonės pro dvi ryžių lėkšteles ir apie vienus ryžius sakė: “Kokie jūs nuostabūs, gražūs ryžiai, kaip norėčiau jūsų paragauti”, o apie kitus sakė: “Fu, kokie šlykštūs ryžiai, bjauresnių nesu matęs!” Netoli lėkštučių įtaisytos kameros fiksavo ryžių būklę – keikiami ryžiai supuvo per pusdienį, o giriami stovėjo nesugedę kelias dienas.
Taigi, po šio eksperimento pasidarė akivaizdu, kad keikiamas daiktas, kurio sudėtyje yra daug vandens, gana greitai supūva, o giriamas atvirkščiai - ilgai laikosi geroje būklėje. Kadangi žmogaus organizme irgi esama virš devyniasdešimties procentų vandens, tai natūralu, kad keikiamas žmogus žymiai greičiau susibaigia, suserga ar numiršta, o tas, kuriuo džiaugiamasi, gyvena ilgai ir laimingai. Taip pat ir valstybė, kurią sudaro ne tik upės, ežerai, debesys, bet ir piliečiai, kurių kūnuose dominuoja gerai informaciją sugeriantis vanduo.
Nūnai, kai politikai ir žurnalistai vis dažniau ima kalbėti apie masinės emigracijos ir depresijos Lietuvoje priežastis, apie savižudybių prevenciją, nejučiom pagalvoji, kad visiems jiems būtų labai sveika išvysti tąjį dokumentinį filmuką apie vandenį. Gal tada pasidarytų aišku, kad:
1. Jei šešiolika atkurtos nepriklausomybės metų dominuojanti mūsų žiniasklaida buvo ir tebėra nihilistinė savo valstybės atžvilgiu, jeigu pagrindiniuose dienraščiuose dažniausiai būdavo akcentuojamos vien tik krašto negerovės, tik tyčiojamasi iš politikos ir suvedinėjamos verslo sąskaitos, tai natūralu, kad Lietuvos organizmas ėmė pūti, kaip tie ryžiai.
2. Jei šešiolika nepriklausomybės metų mūsų politikai politinį kapitalą dažnai kūrėsi ir tebesikuria niekindami ar beatodairiškai kritikuodami visus kitus politikus, tai natūralu, kad mūsų sausio 13-ąją apgintasis Seimas tolydžio vis labiau atrodo “su kvapeliu”… O kokie politikai, tokia ir valstybė – kaip danguje, taip ir žemėje. Kaip Seime, taip ir TV - dominuoja primityvokos, vulgarios ir beprasmės TV laidos, (išskyrus kelis baltavarnius – pvz., nepykstantį L.Donskį ar Gustavą su savo enciklopedija). Ta epidemija greit plinta ir nūnai tokia lėkšta, agresyvi valinskiška kultūra ima dominuoti įvairiose meninio-visuomeninio-kultūrinio gyvenimo sferose…
3. Tą patį iš dalies būtų galima pasakyti ir apie “pilietinę” Lietuvos visuomenę, anonimiškai besiplūstančią internetinių portalų komentaruose ir nesuvokiančią, kad tai irgi yra Lietuvos savižudybė, savęs sargdinimas ir naikinimas. Aišku, šešiolika nepriklausomybės metų tiesioginę įtaką jiems darė „nepriklausoma“ žiniasklaida ir politikai, pavertę Lietuvos viešojo gyvenimo erdvę keikimųsi, gąsdinimų ir sąskaitų suvedinėjimo erdve… O taip norėtųsi, kad kada nors koks nors A.Kubilius, A.Brazauskas ar R.Valatka pasakytų Lietuvos žmonėms ką nors gero, pavyzdžiui – aš jus myliu…
Kokios išvados? Ką padaryti, kad Lietuva neišsivaikščiotų, kaip nūnai madinga sakyti? Arba – kad nesupūtume? Visų pirma, reikėtų aktyviai pageidauti geresnės, garbingesnės, pozityvesnės žiniasklaidos – mielieji, gerieji Vitai Tomkau ir Gedvydai Vainauskai, neniekinkit, nenaikinkit šito krašto. Tautos dvasinis genocidas jau beveik atliktas, pradėkime dirbti kiton pusėn!
To paties reikėtų pageidauti ir iš politikų, verslininkų – kad pasijustų kaip sodininkai, kurie nori užauginti gražų sodą, išravėti piktžoles ir mirdami pasidžiaugti dideliu gražiu derliumi bei sutvarkytu sodu, liekančiu mūsų vaikams. (Visa tai, be abejo, skamba naiviai ir sentimentaliai, daug populiariau būtų ironiškai suniekinti visa, kas vyksta, piktdžiugiškai įvardinti kaltuosius, valatkiškai išsikeikti su sarkazmu ir galvoti, kad nuo to situacija Lietuvoje pagerės…)
Ar pagerėjo Lietuvos moralė ir žmonių sąmoningumas nuo nuolatinės pagiežingos kritikos? Ne… Tik į valdžią susirinko itin grubaus mentaliteto politikai, nebejautrūs jokiai kritikai, o visi jautresni ir sąžiningesni žmonės skuba kuo greičiau iš Lietuvos emigruoti į mažiau save niekinančius ir nuodijančius kraštus. Taigi – net verslo požiūriu – tokia strategija V.Tomkui ir G.Vainauskui yra nenaudinga, nes išvyksta potencialūs “Lietuvos ryto” bei “Respublikos” skaitytojai ir prenumeratoriai. Reiks tada ir G.Vainauskui alaus bravorėlį pirkt.