To laiko moters idealas – kažkuo ypatinga, kartais lyg ne iš šio pasaulio moteris – mergaitė, tokia kaip legendinė Tvigy, kuri tampa įdomesnė už tas tarsi sustabarėjusias ir į medvilninių megztukų rėmus įspraustas geras, išsilavinusias mergaites.
Tai į ją nukreiptos visos mados kūrėjų beprotiškos idėjos, metančios iššūkį ramiai klasikai ir kuklumui. Viena iš šių “beprotybių” – mini sijonas.
Eksperimentai su ilgiu
Vykstant tokiems sujudimams, nenuostabu, kad Anglijoje ir atsirado mini sijonų mada.
Jos kūrėja Meri Kvant jau nuo 1958 m. eksperimentavo su sijono ilgiu.
Trumpesnį sijoną ji laikė išlaisvinančiu ir patogesniu judėti. 1963 m. M. Kvant jo ilgį pakėlė 15 cm virš kelių.
Tai dar ne pats trumpiausias sijonas, mat dažniausiai mini sijonais laikomi tie, kurių apatinis kraštas yra apie 20-30 cm virš kelių.
Bet, skirtingai nuo XXI amžiaus, kada jau beveik niekas nebešokiruoja, o mados idėjų semiamasi iš praeities, septintajame dešimtmetyje net ir toks dabar mums atrodantis gana “nekaltas” išradimas daugumai visuomenės atstovų atrodė pernelyg vulgarus ir provokuojantis.
Bet nepaisant to, ši mados “šviežiena” greitai išpopuliarėjo, nes tai buvo kažkas visiškai nauja.
Žinoma, tokį sijoną segėjusi savininkė privalėjo pasižymėti ne tik jaunatviškumu ir energija, bet ir gražiu kūnu, nes, kaip žinia, šis rūbas daugiau atidengdavo negu pridengdavo.
Šio naujojo sijono dizainas nebuvo įmantrus, viskas buvo paprasta ir jaunatviška. Jie buvo siuvami iš vilnonio gabardino ir tokių netikėtų medžiagų kaip PVC, naudotų lietpalčių gamybai.
Tolesni pokyčiai
Mini sijonas toliau buvo populiarinamas žymaus prancūzų madų kūrėjo Andrė Kurėžė, kuris jį išrado vėliau, atskirai nuo M.Kvant.
A.Kurėžė sijonai buvo mažiau aptempiantys, dėvimi su jo sukurtais baltais vadinamaisiais “Kurėžė batais”. Tai tapo jo skiriamuoju prekybiniu ženklu ir šiuolaikinės mados pavyzdžiu pavasario ir vasaros kolekcijoje 1965 m.
Pristatęs mini sijoną aukštajai madai, Kurėžė įvedė į kito sluoksnio kultūrą, suteikė jam aukštesnę, netgi prabangesnę vertę. Iki tol tai buvo daugiau laikoma gatvės mada.
Netrukus sekė dar drąsesni bandymai. Sijonas vis trumpėjo, kol dengė ne daugiau kaip intymias vietas ir apatinius.
Jis įgavo mikrosijono pavadinimą. Kandžiai jis buvo vadinamas tiesiog “sijonu – diržu”.
XXI amžiuje mikrosijonas dar sutrumpėjo, bet toks jau retai dėvimas gatvėje ar tiesiog viešumoje.
Mini tampa oficialus
1980 m. mini sijonai atsiranda tarnybinės aprangos garderobe.
Dauguma moterų ėmė noriai dėvėti mini sijonus, derindamos juos su dalykiniais kostiumėliais.
Šiuo metu labai dažnai įvairiose oficialiose įstaigose galime išvysti moterų, dėvinčių mini sijoną darbe.
Dabar tai gali atrodyti ne vien tik provokuojančiai ar pernelyg dvelkiant seksualumu, bet ir rafinuotai bei moteriškai.
Jaunimas, norėdamas pabėgti nuo konservatyvumo, kasdienės nuobodybės, ieškojo būdų, kaip išsiskirti iš aplinkinių, ir taip suteikė stimulo madų kūrėjams eksperimentuoti.
Drąsios idėjos, šokiruojantys deriniai – kiekvienas mados kūrėjų akibrokštas jaunimo buvo sutinkamas, išreiškiant susižavėjimą ir pritarimą.
Neabejotinai mini sijonas tapo vienu iš charakteringų septintojo dešimtmečio mados bruožų, kuris ne vien apnuogino kojas, bet ir suteikė moterims daugiau drąsos bei pasitikėjimo savimi.
Vėliau mados pramonė vis dėlto atsigręžė į ilgesnius sijonus, vadinamuosius midi arba maksi.
Tačiau mini sijonai vis tiek išliko populiarūs ir mėgstami ne vien tik jaunimo.
