Sako, tam, kad užsieniečiai būtų tiksliai suskaičiuoti ir užregistruoti. Kodėl to negali padaryti pirmoji susiraukusi pareigūnė, tikrinanti vizą, man liko paslaptis).
Valeros pasitikti atvažiavo draugai ir bendradarbiai iš to paties panaudotų automobilių prekybos sektoriaus nežmoniško dydžio visureigiu, kurį vairavo vaikinukas skusta galva, neprasižiojantis tol, kol jo ko nors nepaklausdavo. Mandagiai atsisakiau siūlytos šventės ir pažinties aplaistymo pirtelėje, bet pakeleiviai patikino, kad mano viešbutyje „liūdna nebus“.
Liūdna nebuvo: buvo aiškiai matyti, kad sumokėti pinigai už kambarį sudaro tik nedidelę dalį įstaigos pajamų. Vos atrakinus kambarį, suskambo telefonas, ir maloni pagyvenusi administratorė pasiteiravo, ar nenorėčiau „praleisti laiko su mergaite“.
Paslaugas siūlė ir koordinavo ne gergždžiančio balso suteneris su tatuiruotėmis ir šilkiniais marškiniais, bet inteligentiškos išvaizdos žilo plauko tetulė, visai tinkanti man į motinas. Įdomu, kaip ji jaučiasi savo darbe? Telefonas skambėdavo tvarkingai, tris kartus per dieną, bet tik iki pirmos valandos nakties. Ir kiekvieną kartą atsisakęs, išgirsdavau: „Jei apsigalvosite, skambinkite administratorei“. O koridoriumi apsisiautusios chalatais tarp tarnybinių patalpų ir svečių kambarių šmirinėjo svetingumo industrijos tarnautojos.
Viešbutis turėjo ir restoraną su paslaptimi: normalaus įėjimo nėra, ten galima patekti tik per viešbučio kazino. Prasiyręs per apsaugos darbuotojus ir pinigus prie rulečių pralošinėjančius kinus (dar vienas stambus pajamų šaltinis greta automobilių importo, brakonieriškos medžioklės Tolimųjų Rytų miškuose ir prostitucijos, aptarnaujančios atvykusius automobilių pirkėjus, yra lošimo namai), atsisėdavau vakarieniauti. Meniu gavau greitai („Visokios virtuvės! Kinų, europiečių, rusų!“), maisto teko palaukti, bet atėjęs darbuotojas pasiteiravo, ar nenoriu pavakarieniauti atskirame kambaryje „su programa“. Atsisakiau, bet savotiška programa netrukus prasidėjo ir pagrindinėje salėje: padauginęs stambus lankytojas griuvo, sulaužydamas trapią pertvarą tarp dviejų restorano patalpų. Pasirodė du apsaugos darbuotojai ir pabandė nelaimėlį išvesti iš salės. Šis muistėsi ir plūdosi. Vienas iš apsauginių atsivedė asmenį, kuris tikriausiai buvo apsaugos vadovas. Jis atrodė lyg išlipęs iš rusiško serialo apie banditus: nedidelio ūgio, plačių pečių, trumpai kirptais žilais plaukais, randuotu veidu, su auksiniu dantim burnos kamputyje ir šaltu pilkų akių žvilgsniu.
Jį išvydęs klientas kiek išblaivėjo ir buvo jau be spyriojimųsi išvestas į kitą patalpą. Beje, apie gėrimą Rusijoje: keista, bet degtinės tėvynėje ne taip lengva gauti gerai atšaldytų velnio lašų, išskyrus prabangius Maskvos barus. Dažniausiai vietoje atšaldyto butelio atnešamas atvėsintas. Keista. Italijoje pačios skaniausios picos, Vokietijoje moka patiekti alų, bet atvykęs lietuvis rusams turi aiškinti, kad jų mėgiamas žaliosios gyvatės eliksyras turi būti šaltas, šaltesnis už ledą, įšalęs šaldytuvo šalčiausioje vietoje. Ne tekantis, bet tingiai, kaip alyva, kliuksintis iš butelio, kad virš stiklelio kiltų garai ir garuotų pats butelis.
Sachalino sala tik po Antrojo pasaulinio karo visa atiteko Rusijai – salos pietūs priklausė Japonijai, kaip ir Kurilų salos, ir vadinosi Karafuto. Ši didžiausia Rusijos Federacijos sala yra ta vieta, kur ateina didžiausios šalyje investicijos: amerikiečių, japonų ir britų verslininkai čia leidžia milijardus dolerių, plėtodami naftos ir gamtinių dujų verslą.
Bet didžiausiame Sachalino mieste, Južno-Sachalinske, tų milijardų iškart nesimato: didelis Leninas centrinėje aikštėje, duobėtas gatvių asfaltas, išdaužyti žibintai, jaunimas, gatvėje gliaudantis saulėgrąžas. Rusai sako, kad didesniuose šalies europinės dalies miestuose jau pora dešimtmečių nematyti spjaudant saulėgrąžų. Bet čia kitaip – laikas kai kur sustojo, o kai kur aplenkė pats save.
Sustojęs laikas miestą juosiančiose kalvose, sugriuvusioje „poilsio bazėje“. Južno-Sahalinskas, kaip ir Vilniaus centras, yra dauboje tarp kalvų, tik Južno-Sachalinską juosia užgesę ugnikalniai. Taksistas pasiūlė užvežti aukštyn ir į miestą pažvelgti iš viršaus. Šalia apgriuvusios „poilsio bazės“ – gyvenamieji namai, kur apsistoję „bomžai“. Jiems elektrą vis atjungia, tai jie patys užlipa ir prisega laidus, sako vairuotojas. Ar nenusitrenkia, klausiu. O kaipgi – kiekvienais metais; bet ką tu jiems padarysi, atsidūsta pašnekovas.
Sachaline ligi šiol tebestovi karinė oro bazė, su tokiais pačiais pilkais aprūdijusiais vartais, iš kur 1983 m. pakilo naikintuvas, pašovęs Pietų Korėjos keleivinį Boeingą. Šaltasis karas nesibaigė: taksistas apie tai pasakojo su pasididžiavimu. Tai Sachalino teisė garsėti pasaulyje. Mes važiavome prie jūros pirkti krabų. Krabai – didžiausias Sachalino gyventojų turtas; renkami ant pajūrio akmenų per atoslūgį, žmonių parduodami supirkėjams. O šie parduoda juos japonų didmenininkams. Kelis nusipirkau ir aš. Kamčiatkos krabai didžiuliai, netelpantys net ant didžiausios lėkštės. Valgydamas šį didžiulį gyvį supratau, ką imituoja iš žuvies padarytos „krabų lazdelės“: tikro Kamčiatkos krabo galūnėse esantys mėsos gabalai tokio pat dydžio kaip toji lazdelė. Kiek mokėjai už krabą, klausė vairuotojas. Apie dolerį už vieną, sakau. „Apgavo, rupūžės. Mato, kad ne vietinis. Vietiniai moka pusę tiek“.
Šie krabai nugulę parduotuves Sapporo ir Hakodatėje, bet ir Sachalinas nesnaudžia. Maža to, šiame pilkame purviname mieste radau patį geriausią japonų restoraną už Japonijos ribų. Ne, ne radau. Rasti jo neįmanoma, turi žinoti. Tai vietiniai pasiūlė eiti „v nelegalnyj japonskij“ – į nelegalų japonų restoraną. Jis neturi nei iškabos, nei vitrinos ir, atrodo, net neturi pavadinimo. Glaudžiasi kažkokiame anglių ir kuro tiekimo treste: įeini pro duris, sėdi piktas sargybinis, koridoriuje garbės lenta ir profsąjungos skelbimai. Į kairę, iki koridoriaus galo, atsidaro durys, o ten –akvariumas ir stalai, nusėsti lankytojų. Ir savininkas, ir virėjas japonai; kainos dvigubai didesnės nei Tokijuje. Stalai ir kėdės – kaip valgykloje, peleninės – iš metalo folijos. Dieviško skanumo žalia žuvis, suši ritinėliai tinkamo minkštumo ir sulipdyti iš tinkamų ryžių, kepti krabai ir labai japoniškas pagardinimas pigiu majonezu: šis amerikiečių atvežtas padažas jau seniai užima svarbią vietą japonų virtuvėje, nors užsieniečiai paprastai savo šalyse jį veja iš japoniškų restoranų. Taip bando išsaugoti japoniškos virtuvės skaistybę, kurios patys japonai nesaugo.
Pradėjau rašyti apie maistą ir negaliu sustoti. Gal todėl, kad mėgstu valgyti, o gal todėl, kad virtuvėje – kaip ir kapinėse – galima pajusti vietos gyvenimą. Tai reti taškai, kuriuos atveria kita šalis – nes į savo namus niekas nekviečia, o varganose šalyse gatvėse stoviniuojantys tipai, su kiekvienu užsieniečiu galintys pliaukšti valandų valandas, jei jiems nuperki išgerti, yra ne šalies atstovai, o tik sugėrovai. Retai iš jų išgirsi ką nors įdomaus – ar Amerikoje, ar Rusijoje, ar Afrikoje tie patys neįvertinti talentai, nesuprasti genijai ir likimo aukos.
Magadanas – dar toliau nutolęs į rytus ir į šiaurę nei visos kitos vietos, apie kurias jau rašiau. Atvykus čia ir pasižiūrėjus, puikiai juntamas pasaulio apvalumas ir savotiškos kelionių užmojų ribos: keliauta taip toli į rytus, kad vakarai jau čia pat: iš Magadano į Aliaskos sostinę Ankoridžą tik keturios valandos skrydžio rusišku lėktuvėliu.
Apie Magadano šiurpų vaidmenį Gulage rašyta daug: paskutinis pragaro ratas, kalinius atvežusio garlaivio sustojimas Nagaiskaja įlankoje, kur prasideda Kolymos kelias ir kur kiekvienam metrui kelio tenka mažiausiai po vieną gyvybę tų, kurie nepasiekė savo lagerių. Lageriai buvo kaip loterija: aukso kasyklose daug kas išgyvendavo, iš urano kasyklų gyvas negrįžo niekas. Bet dar šiurpiau yra tai, kad NKVD kalėjimas pačiose Magadano miesto prieigose, garsėjęs savo požemiu, kur ištisus metus dėl amžinojo įšalo sienos padengtos ledu ir kur niekas neišgyvendavo ilgiau nei kelias dienas, stovi užrakintas. Ne kaip muziejus, o kaip nenaudojamas pastatas, kurį galima bet kada atrakinti. Sako, raktus turi sargas. Norėjau jį surasti ir viduje pafotografuoti, bet nepavyko. Gal būtų buvę labai baisu – kaip atrodo tie tikri pragaro raktai? Ką jaučia tas žmogus, vakare juos žvangindamas?
Šiandien prie Kolymos upės vis dar išgaunamas auksas, bet jau nebe kalinių, o laisvų darbininkų. Tačiau autobusų stotyje pakabintame žemėlapyje – maršrutai (nors ir ne visus metus pravažiuojami), kuriuose ne šiaip sau gyvenvietės, o senųjų lagerių pavadinimai. Ką jaustume Lietuvoje, jei būtų toks žemėlapis, kuriame visi vietovardžiai būtų arba Lukiškės, arba Pravieniškės?
Nepaisant savo baisios praeities, Magadanas yra tikrai draugiškiausia, šilčiausia ir labiausiai nerusiška vieta visoje Rusijoje. Banke ne prie to langelio paklausus apie pinigų keitimą niekas neaprėkia. Parduotuvėse niekas nepyksta. Žmonės malonūs ir geranoriški. Policija negaudo vairuotojų su kameromis (nors miesto kinų turguje prekiaujantys, sako, nuolatos neformaliai apmokestinami). O prie didžiausios miesto maisto parduotuvės žiemą stovi tušti automobiliai su veikiančiu varikliu. Vairuotojas parduotuvėje, raktelis automobilyje. „Jei kas pavogtų, kur jis dėsis? O jeigu jį pagaus – užmuš“, – man paaiškino vietos gyventojas.
Šiaurės įstatymai paprasti ir mažai bendra turintys su formaliais Rusijos įstatymais. Sako, atvykėliai narkotikų prekeiviai prie mokyklų pasisukinėjo tik kelias dienas. Po kelių mėnesių, nutirpus sniegui, jų kūnus rado už miesto. Niekas apie tai nekalba, bet visi žino, kad juos "užsakė" sunerimę mokinių tėvai. Niekas nerado galų, bet, prasitariama, niekas ir neieškojo. Teisingumas įvykdytas, problema išspręsta. Magadano centre, tarp tvirtų pastatų, kuriuos statė vokiečių belaisviai po karo, pati netikėčiausia iškaba, kokią tik galėjau pamatyti tarp Japonijos ir Aliaskos. Restoranas „Senasis Talinas“. Iškaboje motyvas iš etiketės nuo žinomo estiško rudo gėrimo, kuris taip žavėjo atvykusius į Pribaltiką. Labai tinka saldiems kepiniams, galima pilti į kavą ir naudoti kaip pakaitalą rudam meksikietiškam šokolado likeriui.
Ar įmanoma neužsukti į tokį restoraną? O nuėjus ir atsisėdus tarp neva kaimiško dekoro, ar galima užsisakyti ką nors kita nei kolbasa po-litovski“? Ir kolbasa nenuvylė. Tai buvo seniai pamirštas, bet taip lengvai prisimenamas skonis iš studijų laikų, iš „bufeto“, kuriame ūždavo blizgantis kavos aparatas. Nesuprantamos kilmės tamsi dešra, alsuojanti kvapu, kurio nepavadinsiu kitaip nei Tarybų Lietuvos kvapas. Juo keistesnis, nes nelauktai, netikėtai ir neįtikėtinai surastas pasaulio pakrašty po kelių dešimčių valandų kelionės iš Europos per Los Andželą, Tokiją, Vladivostoką ir Chabarovską, po nakvynių viešbučiuose, iš įvairių pusių žvelgiančių į Ramųjį vandenyną ir į Amūro upę. Magadane man lėkštėje atnešė dalelę Lietuvos, kurios nebėra ir kurios neberasiu nei Vilniuje, nei Kaune, nei Pažėruose. Šalia dešros, matyt, pagal originalią litovską receptūrą, telkšojo balutė rudų ir išdūkusių garstyčių.