Taip yra tik todėl, kad visad į sodą žiūriu iš viršaus. Bet kai nusileidžiu apačion, ten savotiškai miela, nes myliu ir dilgėles, ir vijoklius. Juk jie blogi ne todėl, kad tokie yra, o todėl, kad mano toks supratimas apie gerus ir blogus augalus. Jis buvo išugdytas nuo mažumės, krikščioniškoje terpėje. Dilgėlės gelia, bet jei žinai, kaip su jomis elgtis, jos visai mielos. Dilgėlių arbata sveika. Vijokliai gi maloniai apsiveja tvorą – vasarą džiugina ta sodri lapija. Prižiūrimas laukinis sodo galas turi savo nepakartojamo žavesio, nes ten, kur mums kartais atrodokaip chaosas, galime įžvelgti laukinės gamtos gaivalą, iš kurio visi atėjome. Iš laukinio, pagoniškojo, stabmeldiško pasaulio.
Žmonių pasaulio istorija yra kaip mano sodas: kažkas – pačiame pažangos centre, o kažkas – paribyje. Žemaitija visad buvo kaip pleištas tarp dviejų ordinų: kryžiuočių Prūsijoje ir kalavijuočių Kurše. Jie krikštijo Žemaitiją, bet čia nepastatė nė vienos bažnyčios, neatsiuntė nė vieno kunigo. Taip atėjo kiti laikai. 1411 m. Žalgirio mūšyje lietuviai su lenkais įveikė kryžiuočius, kurie Žemaitiją grąžino Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei.
1413 m. Žemaitijos krikšto ėmėsi karalius Jogaila Algirdaitis ir kunigaikštis Vytautas Didysis.
Nors civilizuotoji Europa, savaime suprantama, yra Vakaruose, ir Lietuvos pajūrio kraštas arčiausiai Vakarų, bet krikščionybė per Žemaitiją ėjo iš rytų į vakarus, nuo Kauno link Baltijos jūros. O tiksliau – šiaurės vakarų kryptimi, nuo Dubysos link Palangos.
