Kai pasiekė kelios dešimtys nukentėjusių pareiškimų, milicininkams nebebuvo juokinga
Pirmą kartą apie sovietinį „Alainą Deloną“ imta kalbėti šeštojo dešimtmečio pradžioje. Būtent tada Jurijus Ladžunas ir pradėjo savo nusikalstamą veiklą. Jo planas buvo labai paprastas ir banalus. Vyras atvykdavo į kurį nors SSRS miestą, užsiregistruodavo viešbutyje ir eidavo „kabinti“ moterų. Iš pradžių jis prisistatydavo išgalvotais vardais. Pūsdamas miglą į akis, vienai sakė, kad dirba prie kažkokio slapto projekto. Kitai aiškindavo, kad yra užsienio žvalgybos agentas. Dar kitai – branduolinės fizikos profesorius. Žinoma, tokiam žavingam, išsilavinusiam ir intelektualiam vyrui moterys buvo bejėgės atsispirti.
Sukčius buvo gana išradingas ir kiekvienai aukai pasakojo vis kitą legendą. Moterys ne tik patikėdavo, bet taip įsijausdavo, todėl norėdamos išgelbėti pasaulinio garso mokslininką, kurį medžiojo slaptųjų tarnybų agentai arba socialistinio darbo didvyrį, kurį apvogė viešbutyje, pačios atiduodavo jam savo pinigus ir vertingus daiktus. O jei kuri nors iš jų ir suabejodavo, „Alainas Delonas“ rasdavo būdų, kaip užliūliuoti jos budrumą ir apiplėšti
