Žiurkė kampe: vos tapęs prezidentu, Putinas viešai prisipažino, kad yra silpnas

Atsidūręs kampe žmogus dažniausiai galvoja, kad ne pats į jį įlindo, o jį kas nors ten įstūmė. Tas, kuris tiki, jog nėra padėties be išeities, sugeba atsitiesti net po baisiausio bankroto; tas, kuris žino, už ką jam tenka sunki lemtis, net ant ešafoto jausis laisvas, o ne įspaustas į kampą. Didelė ir laisva siela kampų nepažįsta.

Žmonės prigalvoja visokių palyginimų su gyvūnais. Vieni yra drąsūs kaip liūtai, kiti meilūs kaip katės, treti tylūs kaip žuvys. Apie žiurkes esame prastos nuomonės. Jos tiesiog Dievo rykštė – amžinos šalia besitrinančios gėrio naikintojos. Nuo pat neolito laikų aštriais dantimis jų armijos braudavosi į labiausiai saugomus aruodus. Ne šiaip sau egiptiečiai garbino deivę katę Bastą. Britų muziejuje yra įspūdinga mumifikuotų kačių iš senovės Egipto kolekcija. Žiurkėms teko kita dalia – būti blogio įsikūnijimu pasakose ir istoriniuose prisiminimuose apie marus ir nepriteklius.

Mokslas apie žiurkes yra kitokios nuomonės. Elgesio eksperimentai rodo, kad žiurkė jaučia empatiją, labiau reaguoja į pažįstamo, o ne į svetimo gyvūnėlio kančias. Dar įdomesnis yra zoopsichologų pastebėjimas, kad žiurkei leidus pasirinkti tarp kitos žiurkės išlaisvinimo ir gardaus kąsnio, žiurkė dažniau renkasi pagalbą kalinei, o ne gardų kąsnį. Tai tiek dėl gyvūno reabilitacijos, o toliau kalba eis apie dvikojes žiurkes, kurios yra baisiausios.

Matomi ir nematomi kampai

Metaforos „žiurkė kampe“ pritaikymas žmogui turi išlygų visų pirma dėl to, kad omenyje turimas žmogaus „kampas“ yra ne fizinis, o psichologinis. Tuo tarpu fizinis žmogaus apribojimas yra įprasta praktika visose kovose. Boksininkas stengiasi įspausti priešininką į kampą, o pats užimti centrą, kuriame didžiausia laisvė manevrui.