Pasigailėta nebus: rusų kariai žiaurūs ne tik Ukrainoje – SSRS laikais drastiškai atsikratydavo ir savų

Filmuose ar populiariojoje literatūroje, nagrinėjant serijinių žudikų elgesį, dažnai sakoma – „žiaurumo šaknų reikia ieškoti šio žmogaus jaunystėje“. Panašią retoriką galime taikyti ir kalbant apie valstybes, jų istorinę atmintį ir susiformavusias tradicijas, vertybes bei kultūrą. Šiuolaikinės Rusijos ir jos antrininkės – Sovietų Sąjungos – gimimas buvo pažymėtas kančiomis ir kraujo upėmis. Panašu, kad tokia „sėkminga“ pradžia lėmė ir tolesnę šalies politinę kryptį bei galutinai užantspaudavo piliečių sąmonėje tam tikrus specifinius stereotipus. Vienas jų, tikrai ar tariamai išreikštas paties Josifo Stalino lūpomis – „viena mirtis – tai tragedija, kelios – tiesiog statistika“.

Pirmojoje publikacijos dalyje minėtas generolas ir maršalas, Tambovo valstiečių sukilimo malšintojas, Rusijos pilietinio karo didvyris (žinoma, kovojęs sovietinėje „raudonųjų“ pusėje), sutriuškintas Lenkijoje „Stebuklo prie Vyslos“ metu, tačiau Vakaruose vis tiek vadinamas „Raudonuoju Napoleonu“ – Michailas Tuchačevskis, būdamas tardymo izoliatoriuje visiems pakiliai aiškino, kad „įvyko nesusipratimas, kuris tuojau bus išspręstas“, bet galiausiai palūžo – archyve aptiktas M. Tuchačevskio „nuoširdus prisipažinimas“ buvo labai tiesiogiai aptaškytas jo krauju. Egzekuciją prižiūrėjo pats NKVD vadas Nikolajus Ježovas, o įvykdė būsimas Sovietų Sąjungos KGB ir GRU (Karinės žvalgybos) vadovas, „Sovietų Sąjungos Didvyris“ Ivanas Serovas, apie kurį pavaldiniai vėliau „meiliai“ kalbėjo, kad jis „gali sulaužyti žmogui kiekvieną kaulelį jo nenužudydamas“.

Po M. Tuchačevskio egzekucijos J. Stalinas paklausė: „Kokie buvo paskutiniai jo žodžiai?“