Czesławo Miłoszo eilėraščio „Nusisekęs gyvenimas“ (vertė Lanis Breilis), parašyto 1975 metais, eilutės susisieja su dažnokai užduodamu klausimu (sau) – kokie gi išbandymai laukia mūsų kartos? Kartos, kuri gimė chruščiovinio atlydžio laikais, kuri nematė didesnių karų (Afganistanas buvo kažkur labai toli), kuriai neteko patirti pokario baisumų, kuriai nebegrėsė gulagai ir kuri ilgai gyveno sąlygiškai ramų ir skalsų, palyginti su Miłoszo kartos patyrimu, gyvenimą. Ir atrodė, kad daugeliui mūsų jis bus nusisekęs, bet, matyt, kiekvienai Rytų Europos šalių, ant kurių krenta Rusijos šešėlis, gyventojų kartai tenka koks nors esminis išbandymas, kurio metu įprastos vertybės yra permąstomos iš naujo ir yra atrandamos senosios tiesos. Hobsiška realybė mums sako, kad sugrįžome į galios laikus, kad karo Ukrainoje fone postmodernizmas pasibaigė ir istorija sugrįžta atgal.
