Kasmet į svečius išvykstame antrąją Velykų dieną – atvelykį, kurį italai vadina la pasquetta. Mūsų vyno ūkio savininkas Fiorenzo Collaciani, kuris save vadina paskutiniuoju etrusku, kviečia į prabangią puotą ūkyje, stūksančiame ant SS Aurelia (pirmojo Romos greitkelio), kuriuo Romos legionieriai įžengė į dabartinį Amžinąjį miestą.
Aštuoniasdešimtmečio etrusko Velykų šventėje lankomės jau daugiau nei dešimtmetį. Čia, prie etrusko stalo, sužinojome apie itališkas Velykų tradicijas. Kartu su svečiais ragaujame unikalius paties ūkininko ir jo žmonos Lauros pagamintus patiekalus.
Žmonių prie stalo – bene dvidešimt. Stalo estetikai daug dėmesio neteikiama, jis padengtas plasmasiniais indais, tik taurės – brangaus stiklo su atspausta monograma „Casale Cento Corvi“. Tačiau patiekalų kokybė verta penkių žvaigždučių „Michelin“.
Kiekvienas svečias prisideda prie šventės atgabendamas savo jau gatavą patiekalą. Tie, kuriems maisto ruošimas yra svetimas, perka svarbiausią Velykų simbolį – šokolado kiaušinį. Mums, lietuviams, sunku įsivaizduoti, kad už spalvingoje celofono pakuotėje įvyniotą pieniško arba konditerinio karčiojo šokolado kiaušinį galima pakloti šimtą eurų, tačiau italams – ne. Be šokolado kiaušinių Velykosneįsivaizduojamos. Kiaušinius vaikai išlupinėja iš celofanų pietų pabaigoje, tuo metu, kai vietoje deserto suaugusieji lukštena Velykų patiekalą – žalias prisirpusias, pavasarį skelbiančias pupas.
Šokolado kiaušiniais kiekviena italų šeima apsirūpina prieš gerą savaitę. Švenčių metu namai pilni įvairiausių pakuočių prekybos centre arba bare įsigytų įvairiausių dydžių kiaušinių.
Mes Fiorenzui ir jo žmonai taip pat atgabename siurprizą. Žinome, kad ant prabangaus jo stalo to, ką atvešime mes, tikrai nebus.
