Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento Rimvydo Jasinavičiaus nuomone, jaunam specialistui per mėnesį mokėti 100 tūkstančių atlyginimą – visai realu, jei jis darbdaviui sukuria keturis kartus didesnę pridėtinę vertę.

„Visuomenėje trūksta elementaraus suvokimo, iš kur imasi pinigai iš kurių darbdavys savo darbuotojui moka atlyginimus. To nežino nei mokytojai, nei aukštosios mokyklos, - pabrėžė verslininkas. - Ir kai darbuotojai pirma prašo pasakyti, kiek mokėsi, o paskui sako pagalvosiantys, ar to darbo imtis, tai iš karto parodo, kad tai protiškai sužalotas žmogus, kuris nesuvokia, kad darbdavys gali mokėti tik dalį to, ką sukuria darbuotojas. Jei verslininkas absoliučiai laikosi LR įstatymų ir dar yra moralus, jis niekada darbuotojui negali išmokėti daugiau ketvirčio jo sukurtos pridėtinės vertės.“

Jaunimo ambicijomis iš karto po studijų uždirbti po keliasdešimt tūkstančių litų per mėnesį taip pat nesistebėjo Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos viceprezidentas Saulius Žilinskas. Anot jo, ne valstybinėse institucijose tokius atlyginimus gaunančių jaunų specialistų yra.

„Apklausos rodo, kad lietuviai yra pinigų vergai, jiems nusispjauti ant darbo vietos, ant jos patogumo, galimybės tobulėti", - komentavo S. Žilinskas.

Jo žiniomis, iš visos Europos Sąjungos Lietuvoje mažiausias patriotizmas darbo vietai. „Darbdaviai tam tikra prasme prie to prisiderinę, nors pasaulinė praktika rodo – jei pradedi tik nuo atlyginimo, neturi normalaus darbuotojo. Šiandien jis pas tave, rytoj – kitur“, - pabrėžė sostinės darbdavių konfederacijos vadovas.

Tačiau R.Jasinavičius abejoja ir tuo jaunimu, kuris savo žinias ir išsilavinimą vertina vos šimtu litų per mėnesį. „Vienas svarbiausių gebėjimų šiuolaikinėje visuomenėje, kuri vadinama rinkos visuomene, yra gebėjimas parduoti save, gebėjimas parduoti savo ar kitų darbo rezultatus, savo idėjas, savo potenciją atlikti vieną ar kitą darbą. Mokėjimas parduoti plačiąja prasme šiuolaikinėje visuomenėje tampa vis svarbesniu, jei ne pačiu svarbiausiu, gebėjimu kiekvienam iš mūsų“, - pabrėžė Pramonininkų konfederacijos viceprezidentas.

Jo žodžiais, baudžiavos, pradinės industrijos laikais žemės neturintiems baudžiauninkams ir darbininkams teko dirbti samdiniais dėl to, kad neturėjo žemės, fabrikų, staklių. Dabar tai nebėra būtina, nes „mūsų darbo priemonė – protinis išsilavinimas“.