Vienas toks „dvasinis autoritetas“ beribiame instagramo sraute bandė įtikinti žiūrovus, kad reikia stengtis tapti „sunkiau nužudomiems“: kilnoti svorius, maudytis šaltame vandenyje, užsiimti širdies darbą stiprinančiu sportu. Manęs nužudyti, kiek žinau, niekas neketina, tad jo patarimai labiau priminė paranojos iškamuoto vyro perspėjimus negu raktą į laimingą gyvenimą. 

Kelias į aštuntą pragaro ratą turbūt yra išklotas tobulėjimo knygų puslapiais. Vis dėlto kartais pasiduodu primygtiniams draugų raginimams, susižaviu pažadais, kad mano gyvenimas iškart pagerės, jei pakeisiu požiūrį, nusiteikimą, dienos režimą. Vartau knygas, kuriose įrodinėjama, kad gyvenimą būtinai reikia keisti, o tą padaryti gali kiekvienas, nesvarbu, ar jam dvidešimt, ar penkiasdešimt. Koks galingas šis vilties pažadas, kaip smarkiai mums trūksta tikėjimo, kad dar ne per vėlu, gyvenimas dar gali įgauti sėkmės pagreitį, dar galime uždirbti daugiau, svajones paversti tikrove ar tiesiog būti labiau mylimi.