Du dešimtmečius bandyta įminti Putino mįslę: 2004 metai šiam Rusijos carui tapo lūžio tašku

Jis mus perspėjo. Vladimiras Putinas pats mums įdavė užuominų, kas jis per žmogus, ir kam galiausiai pajėgus ryžtis. Viskas juodu ant balto išrašyta dar 2000 metais – pačioje jo valdymo pradžioje – išleistame interviu rinkinyje „Pirmasis asmuo“(First Person). Jaunystėje, kaip pats prisimena, buvęs žemaūgis maištininkas, komunalinio buto laiptinėje daigojęs žiurkes, o vėliau tuometinio Leningrado gatvėse ieškojęs savos teisybės konfliktuodamas su nepažįstamais. „Šuo jaučia, kai jo bijo – ir kanda“, – yra sakęs apie per asmenines patirtis išmoktas pamokas.

Labiausiai iš visų žmogiškųjų savybių jis vertina lojalumą, o labiausiai bijo būti išduotas. Visada buvęs itin jautrus nepagarbai – tiek jo šaliai, tiek pačiam asmeniškai (bėgant metams, tų sąvokų ribos pavojingai išsitrynė). Ir dar: niekada nepamiršta skriaudų.

Viena didžiausių tokių nuoskaudų – Sovietų Sąjungos žlugimas. Interviu jis ne kartą leidosi prisiminimų keliais į išvyką po Abchaziją ar dziudo turnyrą Moldovoje: sovietų imperija buvo jo didžiausias turtas ir pasididžiavimas, o kai ji griuvo, susitaikyti su praradimu buvo beprotiškai sunku. „Norėjau, kad jos vietoje išaugtų šis tas kito“, – apie prarastą sovietinę įtaką Rytų Europoje yra sakęs V. Putinas.